Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.
Kartą gyveno caras, vienui vienas — nevedęs. Pas jį tarnavo šaulys, vardu Andrejus. Išėjo kartą šaulys Andrejus į medžioklę. Visą dieną vaikščiojo vaikščiojo po girią — nepasisekė, nei paukščio, nei žvėries neužtiko. Buvo jau pavakarys, eina atgal — kremtasi. Žiūri — tupi medyje balandė purplė. ,,Nagi,— tarė,— nors šitą nušausiu.” Šovė ir sužeidė ją —…
Vienoje karalystėje, gyveno turtingas pirklys, garbingas žmogus. Jis turėjo begales visokių gėrybių — įvairiausių turtų, brangiųjų užjūrio prekių, perlų, brangiųjų akmenų, aukso bei sidabro pinigų; ir tam pirkliui augo trys dukterys, visos trys gražuolės,o jauniausioji visų gražiausioji; ir jis mylėjo savo dukteris daugiau nei visutėlį savo turtą, perlus, brangiuosius akmenis, aukso bei sidabro pinigus —…
Buva panas su pania ir turėja dvi mažutes dukreles. Panas dukrelių niekur neleidė. Dukrelės prašė aran, tėvas išleidė un smėlia pasvartyties. Abi mergaitės bavijas gražiai. Tik neilga trukus, kai panas išleidė mergaites, kas ažuvužė. Dabaja – skrenda kirmėlė su sparnais. Nustvėrė mergaitį ir nusineš. Lika tik viena mergaitė ir ana vė bavijas.
Gyveno kartą varlė princesė. Bet ji tokia ten ir princesė buvo. Tik karūną turėjo, o šiaip buvo ne iš pačių gražiausių sutvėrimų ir svajojo bent kartą gyvenime pavirsti į gražuolę tikrą princesę, kuri ir be karūnos atrodytų kaip tikra princesė.
Buva panas su pania ir turėja dvi mažutes dukreles. Panas dukrelių niekur neleidė. Dukrelės prašė aran, tėvas išleidė un smėlia pasvartyties. Abi mergaitės bavijas gražiai. Tik neilga trukus, kai panas išleidė mergaites, kas ažuvužė.
Kitą kartą buvo labai gudri pana. Ji pasakė: – Kas mane nukalbės, aš už to tekėsiu.
Kadai kadės, Šventuos žolynuos, girioj plačioj, gyveno Mergelė – skaisti kaip uogelė ir panėšėjo į miško fėją, ar tyrą karalaitę… Ji dažnai keliaudavo miškais, nardydavo tankiose medžių lajose ir svajodavo kaip sutiks žibančią Meilės paukštę.
Kartą, senų senovėje, buvo viena mergaitėir gyveno ji su savo mama mažoje jaukioje trobelėje prie miško. Mergaitę žmonės vadino Raudonkepuraite, nes ji dažnai dėvėdavo raudoną apsiaustėlį su kapišonu. Mergaitė mielai gobdavosi šiuo apsiaustėliu, nes jį buvo gavusi iš savo močiutės, kuri gyveno namelyje už miško ir labai mylėjo Raudonkepuraitę.