Buvo kartą žynys, kuris, pasivertęs į elgetą, ėjo per žmones ir vogė gražias mergaites. Niekas nežinojo, kur jis jas dėdavo, nes nė viena iš jų daugiau nebegrįždavo. Kartą jis atėjo pas vieną žmogų, kuris turėjo tris dukteris. Žynys buvo apsidaręs nuskarusiais drabužiais, visas atrodė labai sumenkęs ir ant nugaros turėjo užsikabinęs didelį krepšį, kaip matėsi,…
Buvo kartą graži mergaitė, bet didelė tinginė ir apsileidėlė. Ji baisiai nemėgo verpti, ir jei verpdama rasdavo linuose kokį gurguliuką, išpešdavo visą saują ir mesdavo žemėn. Ji turėjo labai darbščią tarnaitę; ta rinko numestas išvarpąs, dėjo į krūvą, paskui jas ištaisė, plonai susiverpė ir išsiaudė gražius drabužius.
Vienas turtingas karalius turėjo tris dukteris, ir jos kasdien eidavo į pilies sodą vaikščioti. Karalius labai mėgo vaisinius medžius, augino visokių rūšių savo sode, bet daugiausia brangino vieną obelį. Jis paskelbė, kad tas, kuris nuskins nuo jos nors vieną obuolį, tuoj nugrims, jo kerų galybe, per šimtą sieksnių gilyn į žemę. Kai atėjo ruduo, to…
Kitados labai seniai gyveno žiaurus šachas. Jisai turėjo dukterį, vardu Chusnoboda. Ji buvo neapsakomai graži. Pavadintum ją mėnuliu, bet ji turi veidą, pavadintum saule, bet ji turi akis. Prie spindinčio jos grožio netgi mėnulio pilnatis nublukdavo.
Buvo kartą neturtinga, bet gera mergaitė; ji gyveno su savo motina, ir sykį jos pristigo maisto. Tada mergaitė išėjo į mišką ir ten sutiko seną moteriškę. Ta moteriškė jau žinojo visą jų vargą ir padovanojo jai puodelį, kuriam reikėjo tik pasakyti: „Puodeli, virk!” – ir puodelis tuoj skanią ir saldžią košę virė; o pasakius: „Puodeli,…
Atėjo į vienus namus bernaitis pirštis. Pirmiausia jis pasveikino tėvą: – Labas rytas, tėveli! – Dėkui už labą rytą. – Ar aš galėsiu gauti jūsų dukterį?
Gyveno kartą vargšas žmogus. Gyveno savo trobelėj toli toli miške ir mito iš medžioklės. Jo žmona buvo seniai mirusi, ir jam liko viena duktė, labai graži ir geros širdies.
Vienas tėvas mirdamas paliko sūnui tris auksinus. Kol sūnus buvo mažas, tuos auksinus saugojo motina. Vaikinas paūgterėjo ir kartą prašo motinos duoti vieną tėvo auksiną – eisiąs į miestą ko nusipirkti. Motina duoda, ir sūnus išeina. Bet kelyje sutinka seną moterėlę su šuniuku; toji sako:
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti: – Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Buvo senelis ir senelė, ir neturėjo jie vaikų. Kartą pavasarį senelis išarė dirvą, išakėjo ir pasėjo grikius. Prijunko gulbės, atlekia iš ežero ir lesa grikius.