Kitąsyk tarnavo kereivis ilgus metus karaliui. O kad jau atitarnavo, paleisdams jį karalius davė jam an kelio tris skatikus. Tas kereivis aidams teip sau šneka: – Kad aš jam tiek metų tarnavau, tiek sykių karėse būdams rūpestingai kariavau, o jis man davė tik tris skatikus an kelio… Už tai mažu aš galėsu kam kaip nors…
Buvo vienas karalius ir turėjo sūnų ir dukterį. Netoli nuo to karaliaus dvaro buvo didelis kalnas. Tame kalne gyveno smakas su dvylika galvų. Vieną kartą karaliaus duktė išėjo pasivaikščioti. Tuo tarpu smakas išlindo iš savo urvo, pamatė beeinančią karaliūtę. Ji smakui labai pamėgo. Tuojau jis nusiuntė pasiuntinį pas karalių, kad savo dukterį atiduotų jam už…
Buvo toks vaikinas — Jurgis Rastelis. Jisai susiderėjo pas vieną ūkininką per visus metus būt bernu. Ūkininkas klausė: — Kiek tu norėsi algos?
Kitą kartą buvo tokia sena šeirė. Ta turėjo vieną mažą mergelę, o ta mergelė buvo dideliai paklusni. Motina nupirko raudoną kepurę ir vadino aną raudongalvike. Vieną žygį siuntė ją motina į girią uogų surinkti ir pasakė, kad neturi nuo kelio toli nueit, kad nepaklystų girioje. Bet mergelė neklausė, nuėjo toli į girią ir sutiko vilką….
Pasėjo valstietis rugius, ir užderėjo jie puikiai: vos galėjo nuo laukų suvalyti. Suvežė jis pėdus namo, iškūlė ir pripylė grūdų pilnutėlį svirną; pripylė ir galvoja: „Dabar tai pagyvensiu — nebevargsiu“.
Už devynių jurų, už devynių marių gyveno caras ir carienė. Jiems augo duktė gražuolė. Tėvas motina nebesižinojo nė kaip mylėti ją ir saugojo it akies vyzdį.
Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo:…
Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu.
Gyveno kartą ragana, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Savo dukterį ji mylėjo, nors ta buvo negraži ir pikta, o podukros nekentė, nors buvo gera ir graži. Sykį podukra prisikišo gražią prijuostėlę, kuri labai patiko raganos dukteriai. Pavydas nedavė jai ramumo, ir ji nuėjusi sako motinai: — Aš noriu ir turiu gauti tą prijuostėlę.
Kartą didelėj girioj medžiojo karalius ir vijo žvėrį taip greitai, jog visi palydovai toli nuo jo atsiliko. Tiktai pavakary sustojo, apsidairė aplink ir pamatė paklydęs. Jis ėmė ieškoti kelio, bet niekaip negalėjo rasti. Tada pamatė ateinant su lazda drebančią senutę; bet ji buvo ragana. — Širdele, — tarė jai karalius, — ar negalėtum tamsta parodyti…