Vieną kartą žvirblis su pele sušnekėjo sėti du miežio grūdu: žvirblis būt akėtojas, pelė – artojas. Kaip pasėjo, užaugo dvi varpi. Nusivalė, pasidalino karčiais, ir dar vienas atliekamas liko. Žvirblis sako: – Man šits grūdas priguli viršaus: aš esmi akėtojas – mano darbas sunkesnis.
Pasėjo valstietis rugius, ir užderėjo jie puikiai: vos galėjo nuo laukų suvalyti. Suvežė jis pėdus namo, iškūlė ir pripylė grūdų pilnutėlį svirną; pripylė ir galvoja: „Dabar tai pagyvensiu — nebevargsiu“.
Kartą gyveno caras Berendejus. Jis turėjo tris sūnus, jauniausias buvo vardu Ivanas. Ir dar turėjo caras puikų sodą; tame sode augo obelis su auksiniais obuoliais. Kažkas įjunko į caro sodą, ėmė auksinius obuolius vogti. Carui pagailo savo sodo. Siunčia jis tenai sargybą. Bet jokios sargybos negali susekti vagies.
Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo:…
Nebeatmenu, kurioj valstybėj gyveno karalius su karaliene. Jie turėjo tokią gražią, tokią nuostabią dukrelę, kad jos gražumui apsakyti nė žodžių nebeužtenka. Karaliaus rūmai buvo visų puikiausi pasaulyje — pastatyti iš krištolinių plytų. Turtams nebuvo skaičiaus: visur auksas, sidabras ir deimantai blizgėjo.
Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu.
Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene. Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo.
Gyveno kartą ragana, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Savo dukterį ji mylėjo, nors ta buvo negraži ir pikta, o podukros nekentė, nors buvo gera ir graži. Sykį podukra prisikišo gražią prijuostėlę, kuri labai patiko raganos dukteriai. Pavydas nedavė jai ramumo, ir ji nuėjusi sako motinai: — Aš noriu ir turiu gauti tą prijuostėlę.
Niekados nesakyk, kad menkas siuvėjas negali iškilti aukštai ir susilaukti didelės garbės; tik reikia, kad jis žinotų, kur kreiptis, ir turėtų laimę. Vienas toks jaunas ir miklus siuvėjas, keliaudamas iš miesto į miestą, pateko į girią ir ten pasiklydo. Atėjo naktis, ir nieko daugiau jam nebeliko, kaip tokioj klaikumoj pasiieškoti guolio. Minkštos samanos, tiesa, buvo…
Buvo kartą graži mergaitė, bet didelė tinginė ir apsileidėlė. Ji baisiai nemėgo verpti, ir jei verpdama rasdavo linuose kokį gurguliuką, išpešdavo visą saują ir mesdavo žemėn. Ji turėjo labai darbščią tarnaitę; ta rinko numestas išvarpąs, dėjo į krūvą, paskui jas ištaisė, plonai susiverpė ir išsiaudė gražius drabužius.