Gudruolė lapė
Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti. – Galingasis šache, – tarė jos, – lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo! – Galvažžžudė! – suurzgė lokys. – Na, aš jai parodysiu!
pasakos apie gyvūnus
Kartą atėjo vištos pas lokį lape pasiskųsti. – Galingasis šache, – tarė jos, – lapė mums visai gyventi neduoda! Kas naktis piauna ji vištas ir nieko nesibijo! – Galvažžžudė! – suurzgė lokys. – Na, aš jai parodysiu!
Ar buvo taip, ar nebuvo, tik, sako, kažkada gyvenęs didžiulis senas varnas. Vieną dieną išskrido varnas medžioti. Skraidė jis, skraidė, bet taip ir nerado nieko. Pagaliau nuskrido varnas prie gilios upės kranto.
Gyveno kadaise asilas ir, kaip kad visi asilai, tarėsi, jog gudresnio už jj nesą pasaulyje. Kartą užėjo asilas į sodą. Žiūri: kabo ant aukštų obelų nedideli raudonpusiai obuoliai, o greta, moliūgų lauke, ant laibučių vytelių noksta didžiuliai moliūgai.
Kartą gyveno Kamanė po vyšnios krūmu. Dar iš rudens ji buvo įsitaisiusi puikų būstą po išlindusia šaknimi. Kamanės urvelis buvo tikrai labai jaukus. Sienos čia buvo išpuoštos pernykščiais vyšnių lapais. Baldus Kamanė visus pasidarė pati iš vaško. Palei sienas stovėjo išrikiuotos vaško lovelės su mikštučiukais žiedadulkių patalėliais. Kiekvienoje lovelėje gulėjo po vieną kiaušinį. Greitai iš…
Tūlas ūkininkas pasistatė naują butą, bet aname negalėjo gyventi, nės per dienas ir naktis ten vaidėsi. Vieną kartą atsivedė du meškinyku meškas ir įsiprašė pas aną ūkinyką į nakvynę. Meškinykai, sulaukę vakaro, atsigulė kartu su visa šeimyna, savo gi meškas pririšo anoje vaidijančioj stuboj. Kada saulė nusileido ir ėmė temti, atėjo velnias į aną stubą,…
Kartą paupiu vaikštinėjo Bramblys, o aplink skraidė musės zirzė. „Kas gi čia?” – galvojo dramblys: niekados anksčiau to nebuvo girdėjęs.
Kartą višta sutiko tarakoną ir sako jam: – Koks tu nevaleiva! Tiek prišnerkštei kambarius, net žiūrėt: – O kuo tu už mane geresnė?–atsikirto tarakonas.- Ir tavi visa dvokia. Taipogi švaros nežiūri. Nenoriu su tavim net kalt supykęs nuropojo šalin.
Smauglys ir avinas buvo geri draugai. Abu nevedę, kartu kartu žemę dirbo, kartu ir maitinosi. Bet va kas keista: vakare juodu sočiai pavalgydavo, kas likdavo rūsin padėti, o naktį kažkas viską lyg šluote iššluodavo smauglys sako:
Driežas su chameleonu buvo dideli bičiuliai: drauge gyveno valgė, drauge prekiavo. Kartą juodu nusigavo į tolimą kaimą nešti kokoso riešutų. Pardavę riešutus, bičiuliai leidosi atgalios bėgo greitai, o chameleonas, kaip jam įprasta, vis stoviniavo į šalis.
Esu buvęs stebuklų krašte ir matęs visokių neregėtų daiktų. Ten ant šilkinio siūlo kaba didžiausias miestas su visa apylinke; bekojis žmogus, mačiau, pralenkė greitą arklį, ir aštrus kalavijas perkirto tiltą. Mačiau jauną asilą su sidabro nosim ir ant šakotos liepos augant karštus sklindžius. Dar mačiau, sudžiūvusi ožkelė nešė ant savo nugaros šimtą pūdų lašinių ir…