Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame – niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį – laimės ieškoti.
Kažin kada gyveno viename mieste senis. Jis turėjo tris šimtus auksinių pinigų. Kartą jis pasišaukė sūnų, pasisodino šalia savęs ir prabilo: – Alidžanai, tu jau didelis išaugai, o aš pasenau. Noriu, kol gyvas, išmokyti tave prekiauti. Še tau šimtą auksinių pinigų.
Seniai, labai seniai gyveno viename kišlake motina su sūnumi. – Sūneli, – tarė kartą motina, – še tau pinigų, nueik į prekyvietę ir nupirk duonos. Berniukas pasiėmė pinigus ir išėjo iš namų.
Seniai, labai seniai gyveno vienas žiaurus šachas. Ilgai jis engė ir kankino liaudį, savo valdiniams išlupdavo iš burnos paskutinį duonos kąsnį, smaugė vargšus rinkliavomis bei mokesčiais. Šitaip jisai prisirinko tiek aukso, sidabro ir brangakmenių, jog nebežinojo, kur visa tai bedėti.
Vienas žmogus apsėjo lauką kukurūzais. Bet kai atėjo pjūties metas, savo lauke nerado jokios burbuolė kuri tebuvo vieni graužai! Žmogus atsisukęs dirstelėjo į mišką pamatė daugybę makakų. Jos šokinėjo nuo šakos ant kaip įmanydamos vaipėsi.
Vienas senas malūnininkas neturėjo nei pačios, nei vaikų, tik tris bernus. Jau jie buvo pas jį kelerius metus, ir kartą jis jiems sako: . – Pasenau, turiu lįsti už krosnies, o jūs eikit ieškoti, ir kuris parvešit geriausią arklį, tam atiduosiu malūną; tik gavusis malūną turės mane laikyti, kol gyvas būsiu.
Gyveno kartą neturtingas sodietis, žemės visai neturėjo, tik mažą trobelę, kurioje gyveno su savo vienturte dukteria. Kartą sako tėvui duktė: – Kažin kad paprašytume karaliaus sau sklypelio žemės? Sužinojęs apie jų neturtą, karalius padovanojo kąsnelį dirvono. Tėvas su dukteria ėmė tą dirvoną kasti, manydami ten pasisėti javų. Baigdami dirbti lauką, jie rado žemėje gryno aukso…
Aš jums pasakysiu pasaką. Mačiau skrendant dvi keptas vištas, skrido jos greitai, pilvus išvertusios į dangų, o nugaras į pragarą. Ten girnų akmuo plaukė kaip plunksna per Meino upę, o varlė, tupėdama per Sekmines ant ledo, nugraužė arklo žagres. Su ramentais ir kojūkais šoko vyti kiškį trys berniokai – vienas kurčias, antras aklas, trečias nebylys,…
Kartą ėjo per mišką medžiotojas ir sutiko kurapką. Gerasis medžiotojau, nežudyk mano vaikų! – paprašė kurapka.
Buvo Kūčių diena. Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė. Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti.