Kitąsyk viens ūkinykas, baigdams savo kelionę an balto svieto, sako savo vaikam: – Kaip aš numirsu, po palaidojimui mano jūs visi trys po vieną naktį ateisit an mano kapo an vartos, pasijėmę maisto dėl savęs.
Senų senovėje Lietuvos pakraštyje gyveno laiminga šeima. Deja, laimė truko neilgai. Šeimininko žmona mirė, našlaičiai liko dvylika sūnų ir viena dukrelė. Po kelerių metų tėvas sumanė vesti kitą moterį. Jis nežinojo, kad išsirinktoji yra ragana. Įsivaizduokite, ta boba vyrui sako: – Dukra gali likti, o sūnus sudegink ir, pelenus supylęs į maišelius, atsiųsk man. Tada…
Toli toli pasaulio krašte, didžiulėje uoloje gyveno keturi broliai vėjai.Vyriausias vardu Šiaurys– šalta kaip ledo kristalas širdimi, piktas ir rūstus.Jaunesnis–Rudeninis.
Kitąsyk buvo trys broliai. Du iš jų buvo durni, o viens be proto. O jie visi mylėjo medžioklę.
Kitąsyk buvo gyveno vienas melnykas. Jis turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias, Jonas, buvo paikiu vadinamas. Jis nieko daugiau neveikdavo, tik klynėm kiaules šerdavo ir šerdavo.
Kitąsyk, da senuose amžiuose vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie neturtingai gyveno. An galo mirdams neturėjo ką vaikam paliktie. Jo visas lobis buvo – turėjo jis seną, sulūžusią stubelę, kurioj gyveno.
Senuose laikuose gyvenę trys broliai ir trys seserys. Jųjų tėvas numirdamas pasakęs vyriausiam sūnui: – Kai atvažiuos jaunikiai, tai neklausk nė pravardės ir leisk už jų.
Kartą buvę tėvai labai bagoti, turtų gala nežinoję. Turėję du sūnu: Pranciškų ir Antaną.
Vienas karalius sulaukė du sūnu, kuriuodu jei tik prisiartindavę prie svetimų vaikų, tai tie ir numirdavę. Tėvas, dasižinojęs apė tai, pagailestavęs, kad jam Dievs nedavė gerų vaikų, ėmęs juos ir išvarė svietan.
Kad kitąsyk buvo trys broliai: du kytru, viens durnas.