Kitąsyk, labai seniai, gyveno vienas žmogus. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo darbštus, o antras, jaunesnis, nieku neužsiimdavo, tik sėdėdavo, gulėdavo ir kūną augino. Tėvas jam sakydavo: – Kas bus iš tavęs?.. Anas brolis – darbinykas, viską moka, o tu nieko nemoki. Kuom užpelnysi sau duoną? O anas nieko nešnekėdavo, tik tiek: kur jis galėtų…
Kartą gyveno caras Berendejus. Jis turėjo tris sūnus, jauniausias buvo vardu Ivanas. Ir dar turėjo caras puikų sodą; tame sode augo obelis su auksiniais obuoliais. Kažkas įjunko į caro sodą, ėmė auksinius obuolius vogti. Carui pagailo savo sodo. Siunčia jis tenai sargybą. Bet jokios sargybos negali susekti vagies.
Kažkada labai toli, puikiuose rūmuose, gyveno turtingas žmogus, vardu Mėlynbarzdis. Tokią keistą pavardę jis gavo todėl, kad jo barzda buvo mėlyna. Pažiūrėti jis buvo rūstus ir žiaurus, o mėlyna barzda darė jį tokį baisų, kad niekas nenorėjo už jo tekėti. O Mėlynbarzdis jau šešis sykius buvo vedęs, tiktai niekas nežinojo, kur jo pačios dingsta.
Buvo sykį karalius ir karalienė; jie gyveno santaikoj ir turėjo dvylika vaikų, visi berniukai. Kartą sako karalius savo pačiai: — Jei tryliktas vaikas, kuris mums gims, bus mergaitė, tai visi berniukai turės mirti, kad jos didesnis būtų turtas ir jai vienai tektų visa karalystė.
Vienas tėvas pasišaukė tris savo sūnus ir dovanojo vyriausiajam gaidį, antrajam dalgį, o jauniausiajam katę. — Aš jau pasenau, — tarė jis, — greit mirsiu, todėl noriu jus prieš mirtį aprūpinti. Pinigų neturiu, ir tas, ką aš jums duodu, rodosi menkos vertės, tačiau nepražūsit, jei mokėsit vartot: raskite kraštą, kur panašūs daiktai dar nežinomi, ir…
Gyveno kartą žmogus ir turėjo tris sūnus, iš kurių jaunėlis buvo vadinamas kvailiu, niekinamas ir pajuokiamas, o dažnai ir skraudžiamas. Atsitiko sykį vyresniajam sūnui važiuoti į mišką malkų kirsti, o motina, kad jis nealktų, įdėjo pyrago ir butelį vyno. Nuvažiavęs į mišką, susitiko seną, žilą žmogelį, kuris jį pasveikino ir tarė: — Labai noriu valgyti…
Buvo kartą karalius ir turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias toks žioplas, mažakalbis, ir vadinosi tiesiog kvailys. Karalius paseno ir ėmė galvoti apie mirtį, bet nežinojo, kuriam sūnui palikti sostą. Tada jis jiems tarė: Keliaukit į žmones, ir kuris iš jūsų parneš gražiausią patiesalą, tas po manęs bus karalius. O kad jie neimtų…
Kartą didelėj girioj medžiojo karalius ir vijo žvėrį taip greitai, jog visi palydovai toli nuo jo atsiliko. Tiktai pavakary sustojo, apsidairė aplink ir pamatė paklydęs. Jis ėmė ieškoti kelio, bet niekaip negalėjo rasti. Tada pamatė ateinant su lazda drebančią senutę; bet ji buvo ragana. — Širdele, — tarė jai karalius, — ar negalėtum tamsta parodyti…
Gyveno kartą du broliai kareiviai, vienas buvo turtingas, antras beturtis. Nusibodo beturčiui vargti, numetė kareivio drabužius ir ėmė ūkininkauti. Išarė jis savo žemės sklypą ir pasėjo ropes. Sėkla gražiai sudygo, ir viena ropė išaugo baisiai didelė ir drūta, o ji vis dar augo, todėl ją drąsiai galėjai pavadinti visų ropių karaliene, nes niekas tokios niekados…
Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus — tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų buvę kvailesni. Abu rengėsi pirštis karaliaus dukteriai, ir čia nebuvo ko stebėtis, nes visiems buvo paskelbta, kad ji tekės už to, kur pasirodys visų išmintingiausias.