Pasaka apie Petrą ir Aleną

La­bai to­li­moj ša­lyj, „už kal­nų, gi­rių ir upių ant pats ma­rių kran­to“ gy­ve­no vie­nas se­nu­kas ir tu­rė­jo sūnų ir duk­te­rį. Būda­mas la­bai tur­tin­gas – pi­nigų ir su­skai­tyt ne­ga­lė­jo, – jis sa­vo sūnaus prie dar­bo never­tė, ir tas dy­kau­da­mas vi­sai in pa­si­lei­dė­lį pa­vir­to. No­rė­da­mas tė­vo tur­tus grai­čiau su­var­tot, jis pa­si­ry­žo se­nį už­muš­tie, nors jo­jo se­suo Ale­na prie­ši­no­si. Tė­vo tur­tus pa­vel­dė­jęs, jis ėmė lė­baut, gert vy­ną, o dar li­ki­mo už tė­vo nu­žu­dy­mą per­se­kio­ja­mas, jis veik vis­ką pra­lei­do ir uba­gu ta­po. Mė­ta­vo­tis no­rė­da­mu, jie­du su se­se­ria, ge­le­ži­niais lan­kais ap­si­juo­sę, iš­ėjo in kal­nus, ku­rie vaka­rų ša­lyj gu­lė­jo, ir ten, to­lei že­mę ka­si­nė­da­mi, žo­le­lė­mis mai­tin­da­mie­si, nak­tį ir die­ną dir­bo, iki tie lan­kai su­di­lo. To­lyn iš tų kal­nų ai­da­mu, jie­du at­ėjo in to­kį po­že­mį ir čion rado pui­kius vel­nio rūmus: sie­nos bu­vo gra­žiau­sio mur­mu­lo, lan­gai zer­ko­li­niai, grin­dys ži­ban­čios, kaip le­das sli­džios, ke­dės ir sta­lai var­vė­jo nog auk­so ir si­dab­ro. Ra­do ten ir vy­no ger­tie. Pui­kiuo­se vel­nio na­muo­se be­gy­ve­nant, Ale­nė­lė ėmė ir in­si­my­lė­jo in tą vel­nią. No­rė­da­mas da­bar vel­nias jos bro­lį Pet­rą nu­žu­dy­tie, pri­kal­ba, kad ji, in li­gą in­si­me­tus, siuns­tų jį in lau­mių so­dą par­nešt nog auk­so obe­lies obuo­lį. Pet­ras, at­ra­dęs lau­mių so­dą su auk­so obe­le, po ku­riąj būdo­je gu­lė­jo le­vė su tri­mis le­vu­kais, iš už­pa­ka­lio už­ėjęs, ga­lu kar­do, ku­rį vel­nio rū­muo­se bu­vo ra­dęs, nu­kir­to vie­ną obuo­lį. Obuo­lys kris­da­mas nu­puo­lė ant būdos ir pa­bu­di­no le­vę. Ji su di­džiu riks­mu šo­ko iš būdos, už­žvel­gus Pet­rą, me­tė­si ant jo. Ale, pa­ma­čius jo gin­klą, su­si­lai­kė, su­grį­žus pa­ė­mė nog že­mės obuo­lį ir pa­da­vė jam, sa­ky­da­ma:
– Tik tu ne­da­ryk man nie­ko, aš tau duo­siu sa­vo vai­ką – jis tau bus la­bai rei­ka­lin­gas.
Ga­vęs le­vą, grįž­ta jis na­mon. Se­suo, obuo­lį su­val­gius, ne­va bis­kį pa­sveiks­ta, bet po die­nos ­ki­tos, vel­nio gun­do­ma, vėl bro­lį siun­čia in la­bai to­li­mus va­ka­rus, in to­kius kal­nus, kad ten vie­na die­na že­mę su­ar­tų, už­sė­tų kvie­čius, juos nu­no­ki­nęs nu­kirs­tų, iš­kul­tų, su­mal­tų grū­dus ir iš­ke­pęs ra­gai­šiaus ban­du­tę par­neš­tų jai val­gyt, tai vi­sai pa­si­tai­sy­sian­ti. Nu­ė­jus in tuos kal­nus, net jam plau­kai aut gal­vos at­si­sto­jo, nes tų kal­nų aukš­tis bu­vo ne sa­vas, ur­vai be dug­no, bai­sios pa­kriau­šės… At­li­kęs ta­čiau tą sun­kų dar­bą, ai­na jis na­mon. Beai­nant atūžė bai­si vie­su­la, ak­me­nis kaip di­džiau­sias tro­bas in pa­dan­ges neš­da­ma, be­sidau­žy­da­ma ir be­staug­da­ma po kal­nus, nu­grio­vus pu­sę kal­no ant Pet­ro už­ver­tė. Ste­buk­lin­gie­jie šu­nes, ku­riuos jis drau­ge va­džio­jo­si, ir ta­sai le­vas iš­ka­sė jį iš po že­mės, ir jis vėl sa­vo se­se­riai su­grįž­da­mas tą ban­du­tę par­ne­šė. Da­bar už­mu­šęs tą vel­nią, su ku­riuo­mi jo se­suo gy­ve­no, ir ge­rai pa­ko­ro­jęs – ap­ri­šęs ją len­ciū­gu ir prie sie­nos pri­ka­lęs, pa­sta­tė du ku­bi­lu, idant ji vie­ną per­lų pri­verk­tų, ki­tą pri­spjau­dy­tų mur­mu­lo, – iš­ke­lia­vo to­lyn ir, at­ke­lia­vęs pas to­kį ka­ra­lių, su pa­gel­ba tų šu­nų ir to le­vo iš­gel­bė­jo ka­ra­liaus duk­te­rį nog sma­ko.