Pasaka apie karaliūną Joną ir jo seserį

Se­nuo­se am­žiuo­se gy­ve­no viens ka­ra­lius, kur­sai, pir­ma­jai pa­čiai mi­rus, ve­dė ki­tą. Mo­če­ka, sve­ti­mų vai­kų nemy­lė­da­ma, kar­tą, ka­ra­liui kur iš­va­žia­vus, pa­ri­to auk­so obuo­lį ir lie­pė jau­niems ka­ra­liaus vai­kams pa­gaut. Abu­du, bro­lis ir se­suo, vi­jo tą obuo­lė­lį ir ne­si­ju­to, kaip vi­du­rin gi­rios at­bė­go. Obuo­lė­lis iš akių iš­ny­ko, o jau gi­rioj pra­dė­jo būt tam­su.Teip gi­rioj pa­kly­dę ir su­pra­tę, ant ko juos mo­če­ka at­ve­dė, jie ten ir li­ko.
Ka­ra­liū­nas Jo­nas, me­din in­li­pęs, pa­ma­tė kur to­li ži­bu­rį, ir, su se­se­ria nu­ė­ję ten ­link, ra­do pui­kų pa­lo­cių, ku­ria­me gy­ve­no dvy­li­ka žmog­žu­džių, ir ap­si­nak­vo­jo. Nak­ty­je, žmog­žu­džiams su­grį­žus, jis jiems, ver­dan­čiu alie­jum akis iš­šu­ti­nęs, kar­du vie­niems gal­vas nu­ka­po­jo, ki­tus gy­vus su­tie­sė in skle­pą ir už­da­rė.
Ant ry­to­jaus, ka­ra­liū­nui gi­rion me­džio­tų iš­ėjus, jo se­suo at­ra­ki­no du­ris ir iš­lei­do gy­vu li­ku­sį vy­riau­sį žmog­žu­dį, kur­sai ka­ra­lai­tei la­bai pa­ti­ko. Ka­dan­gi jis ma­tė, kad ka­ra­lai­tė la­bai prie jo pri­si­ri­šo, ėmė pra­šy­ti:
– Aš ga­lė­tau, – sa­ko, – iš­gyt, tik rei­kė­tų vi­sų žvė­rių pie­no, o su­vi­ri­nus su­tept su taj mos­čia, o tuo­jaus būtų man svei­ka. Tu in­si­mesk li­goj ir, pra­de­dant no vo­ve­ri­es iki le­vės, pra­šyk, kad jis tau pie­no pa­rū­pin­tų.
Tuo tar­pu ka­ra­lai­tis su­grį­žo ir ra­do jau se­se­rį sun­kiai ser­gant. Iš­gir­dęs, ko­kių jai vais­tų rei­kė­tų, jis, šau­dyk­lą ant pe­čių už­si­dė­jęs, iš­ėjo tuo­jaus in gi­rią ir, vo­ve­rę iš­vy­dęs, no­rė­jo šaut. Vo­ve­rė da­vė jam pie­no ir pri­ža­dė­jo vie­ną vai­ką už­au­gi­nus at­siųst. Ka­ra­lai­tis ėjo dau­giau žvė­re­lių ieš­kot ir in trum­pą lai­ką no vi­sų žvė­rių ap­tu­rė­jo pie­no, ir kiek­vie­na žvė­rių jam pri­ža­dė­jo po vai­ką, ka­da rei­ka­lin­ga, o le­vė ir da­vė jam trū­biu­kę ir pra­ta­rė:
– Kai rei­ka­lau­si no mūsų pa­gel­bos, tai su­trū­by­si tris sy­kius, o mūsų vi­sų žvė­re­lių vai­kai pri­bus ant pa­gel­bos.
Ka­ra­lai­tis su­grį­žo pas sa­vo ne­do­rą se­se­rį, par­ne­šė jai žvė­rių pie­no, bet jau ra­do ją pa­si­tai­siu­sią. Ka­da ji­sai pa­val­gęs iš­ėjo vėl in gi­rią, se­suo su tuom žmog­žu­džiu iš­vi­ri­no žvė­rių pie­ną ir at­šal­dę su­te­pė jam akis – tos jo akys ir iš­gi­jo. Pas­kui su tąj mos­čia su­te­pė žmog­žu­dis sa­vo bro­lius, ir tie vi­si at­gi­jo.
Par­ei­na ka­ra­lai­tis na­mon – žmog­žu­džiai jį ap­spi­to ir jau ren­gia­si jį nu­žu­dyt. Ji­sai kaip tik pūs­te­rė­jo trissyk in tą no le­vės­ gau­tą trū­biu­kę – pa­lo­cius su­dre­bė­jo, ir in­šo­ko meš­ka per lan­gą ir du­ris ati­da­rė. In­bė­go le­vas ir ki­tos žvėrys ir tų žmog­žu­džių ir kau­lus su­tru­pi­no. No­rė­jo žvėrys ir tą jo se­se­rį su­dras­kyt, bet jis ne­da­vė. Jis ją len­ciū­gu prie sie­nos pri­ra­ki­no ir pa­dė­jo du tuš­čiu ka­ti­lu: po de­ši­nei – sa­vo, o po kai­rei – žmog­žu­džių va­do, ir pa­dė­jo po sa­vo ka­ti­lu aša­ki­nės duo­nos, o pas žmog­žu­džio – žir­no­jų ir pa­sa­kė:
– Už ke­lių me­tų aš at­ei­su pa­žiūrėt, kat­ro ka­ti­las bus pil­nes­nis aša­rų.
Pats iš­ėjo to­lyn in svie­tą. Nu­ė­jo in to­kį ka­ra­liaus mies­tą, kur ka­ra­lai­tė tu­rė­jo būt ata­duo­ta sma­kui. Jis nu­ė­jęs pa­ma­rėn, kur lau­kia­ma bu­vo sma­ko iš­len­dant, su sa­vo žvė­ri­mis sto­jo su de­vyn­gal­viu ko­von. Le­vas stvė­rė sma­ką už šo­no, tig­ras – už ki­to, meš­ka – už uo­de­gos, ki­ti puo­lė­si ant spran­do, o ka­ra­lai­tis su kar­du gal­vas nu­ka­po­jo. To­kį sun­kų dar­bą at­li­kę, jie vi­si at­si­gu­lė pail­sėt ir už­mi­go. Tuo tar­pu ka­ra­liaus ve­žė­jas, at­va­žia­vęs pa­žiūrėt, kas at­si­ti­ko, pa­ė­mė to ka­ra­liaus iš­gel­bė­tą­ją duk­te­rį, o tam mie­gan­čiam ka­ra­lai­čiui kar­du gal­vą nu­kir­to.
Pa­bu­do le­vas ir, pa­ma­tęs sa­vo po­ną ne­gy­vą, su­ri­ko:
– Kel­ki­tės: mūsų po­nas ne­gy­vas!
Šo­ko vi­si ir gai­la­vo sa­vo po­no. Ta­rė le­vas:
– Bėk, vo­ve­re, at­nešk – li­ko ant lan­go žmog­žu­džių pa­lo­ciuj mos­ties, ką žmog­žu­džius at­gy­dė.
Vo­ve­rė at­sa­kė:
– Vieš­pa­tie ka­ra­liau, aš ne­grai­ta.
Siun­tė zui­kį – zui­kis bai­lus. Siun­tė la­pę – toj bi­jo šu­nų. Siun­tė vilką – bi­jo šū­vių. Siun­tė meš­ką – toj pa­si­rai­to­jo pan­če­kas ir tri­mi­gai at­ne­šė – su­te­pė ir at­gi­jo.
– Tai tik sal­džiai mie­go­jau, – sa­kė ka­ra­lai­tis.
Le­vas at­sa­kė:
– Mie­go­jai.. Žiūrėk, kiek krau­jų iš­bė­go.
Ir pa­pa­sa­ko­jo jam at­si­ti­ki­mą. No le­vo pa­ty­ręs, kad ka­ra­liaus ve­žė­jas jau ren­gią­sis jo­jo iš­gel­bė­tą­ją vest pa­ną, jis su sa­vo žvė­ri­mi nu­ė­jo to ka­ra­liaus dva­ran in ves­tu­ves. Ka­ra­liaus ­pa­lo­ciun at­ėjęs, jis lie­pė meš­kai pa­šokt ir, ga­vęs už tai su nuo­te­ka iš vie­nos kup­kos vy­no iš­gert, pa­si­nau­do­jo iš to, kad jį ka­ra­lai­tė pa­žin­tų, ir pas­kui jis ją ve­dė.
Po ves­tu­vių neil­gai tru­kus at­si­ti­ko, kad ka­ra­lai­tis Jo­nas mie­go­da­mas už­sprin­go ir nu­mi­rė. Iš­mū­ri­jo skle­pą ir ten jį pa­dė­jo, o jo žvė­re­liai, nak­ties su­lau­kę, iš­dras­kė skle­pą, ir meš­ka iš­ėmė, o vi­si žiūrė­da­mi gai­la­vo sa­vo po­no. Ka­da in­si­die­ni­jo, pa­ma­tė ka­ra­lius, kad žvė­re­liai vi­si sto­vi apė gra­bą. Pa­lie­pė iš­kast duo­bę. Ka­da bu­vo duo­bė ga­ta­va, ten jau­no ka­ra­liaus kū­ną pa­ka­sė ir ak­me­nis ant ka­po už­ri­to. Bet nak­čia žvė­re­liai iš­si­ka­sė. Ta­da in­kė­lė gra­bą su kū­nu in sto­rą me­dį2 – o tik vir­šū­nėj bu­vo ke­lios ša­kos, – ten da­bar pa­dė­jo nu­mi­ru­sį ka­ra­lių.
At­ėjo nak­tis. Žvė­re­liai su­ėjo pas me­dį, kur jų po­nas pa­dė­tas, ro­da­vo­jo­si, kaip išimt, ir lie­pė vo­ve­rei lipt ir išimt. Toj in­li­pu­si ne­pa­jie­gė nu­mest gra­bo. Vo­ve­rė iš­li­po, o meš­ka sliuo­gė ir das­liuo­gė ne­to­li gra­bo, o vir­šuj nega­lė­jo už­si­gaut, tai vie­na pir­mu­ti­ne le­te­na ap­si­ka­bi­no me­dį, o ki­ta kaip da­vė in ga­lą gra­bo – tas kaip puo­lė, o kniūps­čias, – at­si­krė­tė tas dan­tys, ku­riuom bu­vo už­sprin­gęs ka­ra­lai­tis, ir at­gi­jo.
Na­mon, in ka­ra­liaus dva­rą vi­siems su­grį­žus, le­vas lie­pė sa­ve kirst kar­du, bet ka­ra­lai­tis at­sa­kė:
– Kaip ga­liu kirst? Man tiek ge­ro pa­da­rei: du sy­kiu iš ka­pų pri­kė­lei, o aš ga­lė­čia tau mir­tį da­ryt! Jei­gu teip pa­da­ry­tau, tai bū­čia ne­do­riau­sias žmo­gus ant svie­to…
Le­vas vėl pra­šė, kad kirs­tų – o jis neno­rė­jo. Ta­rė le­vas:
– Jei­gu tu ma­ne ne­ker­ti, iš ma­no skū­ros neiš­ne­ri, tai aš tau da­bar mir­tį pa­da­rau…
Ėmė ka­ra­lius kar­dą, kir­to le­vą, o iš le­vo sto­jo mi­nis­te­ris. Pas­kui kir­to meš­ką – sto­jo ant­ras mi­nis­te­ris, vil­kas – ka­sie­rius, la­pė – ve­žė­ja, zui­kis – le­ko­jus, vo­ve­rė – pa­ka­jau­ka, o da ki­ti di­des­ni žvė­riai bu­vo jo ro­di­nin­kai. Da­bar iš ­nau­jo kė­lė puo­tas, ir jau­nos ka­ra­lie­nės bu­vo di­dis džiaugs­mas, o su jąj vi­si links­my­bė­mis da­li­jo­si.