Vieną sykį jaučiai sutarė atkeršyti mėsininkams, kam šitie skerdžia jaučius. Sutarę nusprendė išsirinkti kurią dieną, kad vienu laiku padarytų galą visiems mėsininkams. Karštesnieji net ragus smailino ir galando, kad geriau durtų tuos nevidonus mėsininkus! Tik štai pasiprašė balso vienas senas ir prityręs jautis. Jis šitaip į susirinkusius prabilo:
– Mano broliai, aš suprantu, kad jūs turit labai svarbių priežasčių keršyti mėsininkams. Tačiau nė jūs neprivalote užmiršti, kad mėsininkai gerai žino savo amatą. Skersdami mus, jie nedaro mūsų bereikalingo skausmo. Jei mes išžudysime šituos mėsininkus, tai į jų vietą bus paskirti kiti, visai tame amate neprityrę. Tada mums, žinoma, teks daugiau nukentėti. Be to, jūs turite dar žinoti ir tai, kad, nors išgaištų visi mėsininkai, vis viena žmonės neapsieis be mūsų mėsos!
Senis jautis įtikino visus kitus jaučius, ir jų sumanymas keršyti mėsininkams savaime atpuolė.
