Erelis susisuko lizdą pačioje aukšto medžio viršūnėje. Katė su savo šeima apsigyveno drevėje už poros mastų nuo žemės. Šernė parengė sau kinį prie pat medžio šaknų. Susidarė puiki kaimynija, ir visi būtų galėję ramiai gyventi, jei ne gudrios katės klastos. Palypėjusi prie erelio lizdo, ji tarė:
– Ir tu, ir aš esame labai dideliame pavojuje… žinai, ana bjauri mūsų kaimynė šerne vis knisinėja ir knisinėją žeme palei medžio šaknis. Matyt, ji nori išversti medį, o paskui suėsti ir mano ir tavo vaikučius…
Taip išgąsdinusi erelį, ji nušoko žemyn ir tarė šernei:
– Laikau savo pareiga įspėti sveiką, kad saugotumeis ano baisaus paukščio, erelio… Jis tik ir tykoja progos nusileisti žemyn ir pagauti tavo šerniukus, kada jų nesaugosi…
Žinoma, šernė taip pat išsigando, kaip ir erelis. Katė sugrįžo į savo dreve ir dienos metu visai iš jos nesirodė, medžioti išeidavo tiktai naktimis. Erelis bijojo palėkti nuo savo lizdo tolėliau į šalį, o šernė bijojo pasitraukti nuo savo šerniukų. Neilgai trukus ir šernė, ir erelis su savo šeimomis išmirė badu, o katė gan ilgą laiką mito pati ir maitino savo kačiukus jų dvėseliena.