Dievo palinkėjimas

Kaip kitą sykį ponas Dievas vaikščiojo po žemę ubagaudamas, nuėjo tad jisai pas bėdnos žmoniukės ir sako:
– Priimk mane ant nakvynės.
Ta žmoniukė sako:
– Seneli, kad aš neturiu ką duoti tau valgyti.
– Ką pati valgai, tą ir man duosi, – atsakė jai senelis.
Žmoniukė seneliui paklojo patalą ir išvirė buzos, pati valgė ir jam davė. Tad senelis jos klausia:
– Ką tu veiksi rytoj atsikėlusi?
– Atsikėlus – turiu biskį audeklo – mieruosiu ir vešiu į Eiriogalą parduoti.
– Kad tu mieruotumei ir mieruotumei tą audeklą, – tarė jai svečias.
Senelis ant rytojaus išėjo. Boba gi ėmė mieruoti savo audeklą – mieruoja, mieruoja ir galo neranda! Kita kaimynka atėjusi sako jai:
– Iš kur tu gavai tą audeklą, jug teip mažai buvai išaudusi?
Boba pasakė:
– Šiąnakt nakvojo pas manęs toks senis ir buvo pasiklausęs iš vakaro: „Ką veiksi atsikėlusi?“ – „Audeklą mieruosiu, – atsakiau jam, – ir vešiu į Eiriogalą“. Jis gi atsakė man: „Kad mieruotumei, mieruotumei ir galo nerastumei“ – ir aš mat nerandu galo.
Tad kaimynka pasakė:
– Vysiuos ir aš tą ubagą. Ant kur jisai nuėjo?
– Ant to ir to kaimo, – pasakė žmonikė ir parodė jai kelią.
Žmona nusivijo tą ubagą:
– Prašome, – sako, – seni, pas manęs nakvoti ant šios nakties!
Ubagas atėjo. Boba jam gerą patalą paklojo, prikimšo maišą šaudais, padušką davė po galva ir pavaišino gerai. Ubagėlis atsigulęs klausia jos:
– Ką ryto veiksi?
O boba atsakė:
– Žinai bobų darbą: kaip tik atsikels, tai blusinėjas ir blusinėjas.
– Duok, Dieve, kad tu blusinėtumeis ir blusinėtumeis! – pasakė jai senis.
Ant rytojaus, išėjus ubagui, boba pradėjo blusas gaudyti ir nėkaip negalėjo jų visų išgaudyti.