Viena prūsė kamaros kertėje turėjo pasistačiusi dievo statulėlę, kad saugotų pieną nuo burtų. Pas tą prūsę tarnavo vaikis. Kartą jis prisitaikęs įėjo į kamarą, prisikirto grietinės iki sočiai, o išeidamas ištepė dievuliui su grietine lūpas. Prūsė ateina į kamarą ir randa nuvalgytą grietinę. Paskui žiūri — dievulio lūpos grietiniuotos.
Vieną kartą ėjo žmogus iš turgaus, nusipirkęs didelį samtį kiaulių jovalui maišyti. Eidamas pasižiūri į saulę ir vėl skuba. Pamatęs, kad netoli dvaras, pradėjo dar greičiau eiti, kad tik prasmuktų nepastebėtas pro šalį: ko gero, dar lieps ponas ateiti dvaran dirbti…
Seniai jau, seniai, kitą kartą, kol dar nieko nebuvo, tiktai viens Ponas Dievas, tai tada kur ten Dievas eidamas nusispjo vęs ir nuėjęs sav. Po kokio laiko vėl einąs Ponas Dievas tuom pačiu šmotu ir randąs žmogystą. Ponas Dievs tą pamatęs ir mislijąs: kas čion ir iš kur tas galėjęs atsirasti? Ir niekaip nedasiprotėjęs. Tada…
Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti….
Kadaise gyveno berniokas, vardu Ansas, kuris jokio darbo nedirbo, tik per dienų dienas kortomis lošė. Bekortuodamas pralošė visą savo turtą, pagaliau ir namus. Lygiai prieš tą pačią dieną, kai turėjo atsikraustyti tie, kuriems jis buvo pralošęs namus, atėjo Viešpats Dievas su šventu Petru ir pasiprašė nakvynės.
Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas…
Prie didelio miško gyveno kirtėjas su savo pačia, ir jie turėjo vieną vaiką, trejų metų mergaitę. Jie buvo tokie suvargę, jog neturėjo nė duonos kąsnelio, ir tėvai dažnai nežinojo, ką savo vaikui duoti valgyti. Vieną gražią dieną išėjo kirtėjas susirūpinęs į mišką prie savo darbo. Kertant malkas, staiga jam pasirodė priešais didelė, graži moteriškė su…
Kalnas su kalnu nesueina, o žmogus su žmogumi, geri jie ar pikti, gali sueiti. Kartą susitiko bekeliaudami vienas kurpius ir siuvėjas. Siuvėjas buvo puikus berniokas, visados smagus ir visados linksmas. Pamatęs iš kitos pusės ateinantį kurpių ir supratęs iš jo šikšninio krepšio, kokį amatą varo, sudainavo juokingą dainelę:
Kaip kitą sykį ponas Dievas vaikščiojo po žemę ubagaudamas, nuėjo tad jisai pas bėdnos žmoniukės ir sako: – Priimk mane ant nakvynės. Ta žmoniukė sako:
Danguj gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo: