Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Tenykštis karalius apgarsino savo dukters ranką duosiąs tam, kas pas ją atvažiuosiąs aukso laivu, kuris eitų ir žeme, ir vandeniu. Mūsų broliai taipogi sutarė aukso laivus dirbdintis. Gerai. Protingieji savo laivus kala drauge, o kvailį šalin varo, girdi, tegul kur kitur einąs darbuotis, vis tiek jam…
Kitąsyk senų senovėj buvo gyveno du broliu. Vienas buvo labai turtingas ir žinūnas, o antras ledva maitinosi iš uždarbio su pačia ir vaikais. Jis turėjo du sūnu dvynuku. Jie teip buvo in viens kitą panašūs kaip viens lašas vandens. Sykį išėjo tas žmogus in girią malkų – pamatė an šakos tupint paukštę su aukso plunksnom….
Kitąsyk viens ūkinykas, baigdams savo kelionę an balto svieto, sako savo vaikam: – Kaip aš numirsu, po palaidojimui mano jūs visi trys po vieną naktį ateisit an mano kapo an vartos, pasijėmę maisto dėl savęs. Kaip tas tėvas numirė, sūnūs tą tėvą palaidojo. Kaip atėjo vakaras, tie du sūnūs bijo ait an vartos. Sako: –…
Toli toli pasaulio krašte, didžiulėje uoloje gyveno keturi broliai vėjai.Vyriausias vardu Šiaurys– šalta kaip ledo kristalas širdimi, piktas ir rūstus.Jaunesnis–Rudeninis.Greitai užsiplieskiantis,kiaurai geliantis greitas ir stiprus.Trečiasis brolelis–Pietinis.Raudonskruostis, papūstžandis, kartais linksmas,kartais mieguistas, labai geros širdies ir be galo mylėjo pasaulį.Pats jauniausias brolis buvo vardu Pavasarinis.Linksmas, išdykęs, laibai mėgstantis saulutės šilumą. Broliai vėjai mėgo skrajoti po pasaulį ir…
Kitąsyk buvo trys broliai. Du iš jų buvo durni, o viens be proto. O jie visi mylėjo medžioklę. Aina jie vieną sykį medžiodami pro ažerą – pamatė tris antis plaukiojant. Dvi buvo baltos, o viena kaip sniegas. Viens norėjo jas šaut, kiti sako: – Šaukim visi trys – nušausim visas. Ir šovė visi sykiu, bet…
Kitąsyk buvo gyveno vienas melnykas. Jis turėjo tris sūnus. Du buvo išmintingi, o trečias, Jonas, buvo paikiu vadinamas. Jis nieko daugiau neveikdavo, tik klynėm kiaules šerdavo ir šerdavo. Sykį sumislio tie du melnykučiai ait svieto vandravot. Ale per didelį jo prašymą turėjo imt ir paikį Joną. Išsirengė jie visi trys, atsisveikino su tėvais ir iškeliau….
Kitąsyk, da senuose amžiuose vienas tėvas turėjo tris sūnus. Jie neturtingai gyveno. An galo mirdams neturėjo ką vaikam paliktie. Jo visas lobis buvo – turėjo jis seną, sulūžusią stubelę, kurioj gyveno. Prie to da turėjo gaidį palinksmyt, katiną peles pagaudyt ir dalgį ait uždarbiaut. Kada jau jis prieš užmerksiant akis pašaukė sūnus ir teip jiem…
Senuose laikuose gyvenę trys broliai ir trys seserys. Jųjų tėvas numirdamas pasakęs vyriausiam sūnui: – Kai atvažiuos jaunikiai, tai neklausk nė pravardės ir leisk už jų. Jisai teip ir padaręs. Ale, praėjus kokiam laikui, broliai ir šnekąsi: – Nežinom, kur išleidom, – aisim ieškot. Pasiėmę šarvus ir ginklus, išėję seserų ieškotų. Vienas brolis bekeliaudamas radęs…
Kartą buvę tėvai labai bagoti, turtų gala nežinoję. Turėję du sūnu: Pranciškų ir Antaną. Tiedu sūnu saką sava tėvams: – Ką mes čia dirbsiva pas jus – nė jokių mandrybių nežinome. Išėję tuojaus miškan. Pasitikę vilką. Norėję jį nušaut, ale, jam prašant ir duodant vaiką, nešovę. Tolyn beeidamu sutikę mešką – ir ta, davusi jam…
Vienas karalius sulaukė du sūnu, kuriuodu jei tik prisiartindavę prie svetimų vaikų, tai tie ir numirdavę. Tėvas, dasižinojęs apė tai, pagailestavęs, kad jam Dievs nedavė gerų vaikų, ėmęs juos ir išvarė svietan. Išjojo. Vienas jų, Jonas karalaitis, bejodamas ir apsinakvojo girioje pas tokią bobą. Ant rytojaus išėjo ant medžioklės. Pasitiko zuikį. Norėjo šaut, ale tas…