Septyni vilkolakiai
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti: – Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti: – Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau.
Kartą gyveno šalimais du broliai. Vienas buvo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs, tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas nuėjo pas vargetą ir prašosi naktigulto.
Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako: – Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti?
Vienas tėvas turėjo tris sūrius: du protingus, vieną kvailą. Kvailiui nieko kito valgyt neduodavo, kaip tiktai kanapių, pabertų į pelenus,- jas liepdavo išsirinkti ir valgyti. O protingieji valgė, ką tik norėjo. Kartą karalius apskelbė tokią žinią: kas padirbs ratus, kurie be arklio važiuotų, tam atiduosiąs pusę karalystės ir dukters ranką.
Vienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau karalius nė karto negavo to obuolio paragauti, nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau karalius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį, tas gaus jo dukrą per pačią.
Vienas tėvas turėjo tris sunūs – du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako: – Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau suvalgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti.
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena. Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių ieškoti….
Gyveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis buvo, nei koks švaistūnas – dirbo plušo kiek galėdamas, o prasigyventi niekaip nestengė – vargšas buvo, vargšas ir liko. O galop ir visai riesta pasidarė: turtuolis už skolą rengėsi jo paskutinę karvutę atimti.
Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, vieną kvailą. Tenykštis karalius apgarsino savo dukters ranką duosiąs tam, kas pas ją atvažiuosiąs aukso laivu, kuris eitų ir žeme, ir vandeniu.
Kitąsyk senų senovėj buvo gyveno du broliu. Vienas buvo labai turtingas ir žinūnas, o antras ledva maitinosi iš uždarbio su pačia ir vaikais. Jis turėjo du sūnu dvynuku. Jie teip buvo in viens kitą panašūs kaip viens lašas vandens.