Gyveno kartą du broliai kareiviai, vienas buvo turtingas, antras beturtis. Nusibodo beturčiui vargti, numetė kareivio drabužius ir ėmė ūkininkauti. Išarė jis savo žemės sklypą ir pasėjo ropes. Sėkla gražiai sudygo, ir viena ropė išaugo baisiai didelė ir drūta, o ji vis dar augo, todėl ją drąsiai galėjai pavadinti visų ropių karaliene, nes niekas tokios niekados…
Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus — tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų buvę kvailesni. Abu rengėsi pirštis karaliaus dukteriai, ir čia nebuvo ko stebėtis, nes visiems buvo paskelbta, kad ji tekės už to, kur pasirodys visų išmintingiausias….
Viena motina turėjo septynis sūnus ir nė vienos dukters. Jinai ir ėmė niurnėti: – Vien tik sūnūs, vien tik sūnūs, kad nors vienos dukrelės susilaukčiau. Tegul jie visi vilkais pavirstų, kad tik dukrelę turėčiau. Po metų motinai gimsta dukrelė, o visi sūnūs vilkais išvirsta ir į mišką išbėga. Mergaitė auga viena pati, kol sueina septyneri…
Kartą gyveno šalimais du broliai. Vienas buvo turtingas, o antras vargšas. Vieną vakarą pas turtingąjį atėjo žilas senukas ir prašosi naktigulto. Šeimininkas sakosi nieko neturįs, tegul einąs pas kaimyną. Gerai. Senukas nuėjo pas vargetą ir prašosi naktigulto. -Mielai! – atsakė vargeta.- Ką dievas davė, tuo pasidalinsim. Senukas pavalgė ir atgulė miegoti, o iš ryto išeidamas…
Vienas tėvas turėjo tris sūnus: du protingus, trečią kvailą. Kartą tėvas pasišaukia sūnus ir sako: – Klausykite! Ką visi namuose beveiksimi, gal kuris iš jūsų norėtumėt pasaulyje laimės paieškoti? Gerai. Vyriausiasis eis. Tėvas išlydėjo jį į kelionę, laimės palinkėjo. O kaip toliau vyriausiajam sekėsi, tuojau pamatysim. Pirmą dieną joja – gerai, antrą dieną irgi nieko…
Vienas tėvas turėjo tris sūrius: du protingus, vieną kvailą. Kvailiui nieko kito valgyt neduodavo, kaip tiktai kanapių, pabertų į pelenus,- jas liepdavo išsirinkti ir valgyti. O protingieji valgė, ką tik norėjo. Kartą karalius apskelbė tokią žinią: kas padirbs ratus, kurie be arklio važiuotų, tam atiduosiąs pusę karalystės ir dukters ranką. Protingieji mėgino tokius ratus dirbti,…
Vienas karalius turėjo obelį, kuri kas rudenį vesdavo po vieną aukso obuolį. Tačiau karalius nė karto negavo to obuolio paragauti, nes jį visados kas pavogdavo. Pagaliau karalius pažadėjo: kas išsaugos aukso obuolį, tas gaus jo dukrą per pačią. Netoli karaliaus pilies gyveno tėvas su trimis sūnumis: du iš jų buvo gudrūs, o trečias kvailas. Vyriausiasis…
Vienas tėvas turėjo tris sunūs – du gudrius, trečią kvailą. Tėvas sunkiai manėsi, reikėjo siųsti sūnus uždarbio ieškoti. Davė kiekvienam po tošinukę su paviržiu, ir jie išėjo. Ėjo, ėjo, kol užsimanė pietų. Protingieji broliai sako: – Ką mes kiekvienas savo valgysim kaip susipešę? Pirmiau suvalgykim jaunėlio paviržj, kad jam lengviau būtų nešti. Suvalgė ir eina…
Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. Tėvai mirdami paliko sūnums po kumelį, o dukteriai kumelę, šitų devynių kumelių motiną. Vieną gražų pavasarį priešai užpuolė kraštą, ir broliai išjojo karan. Elenytė atliko namie viena. Ilgai ji laukė brolių. Praėjo devyneri metai, o jų kaip nėra, taip nėra. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių ieškoti….
Gyveno du pusininkai: vienas turtuolis, antras bėdžius. Tas bėdžius nei koks girtuoklis buvo, nei koks švaistūnas – dirbo plušo kiek galėdamas, o prasigyventi niekaip nestengė – vargšas buvo, vargšas ir liko. O galop ir visai riesta pasidarė: turtuolis už skolą rengėsi jo paskutinę karvutę atimti. Vieną vakarą jis sėdi pirkioje prie stalo baisiai nusiminęs, ir…