Žyma: Pasakėčios apie gyvūnus

Lapė ir leopardas susiginčijo, kas dailesnis ir abu save gyrė. Leopardas sakė: – Žiūrėk, koks dailus mano apsiaustas! Niekur nerasi kito tokio! O lapė atkirto:

Sykį lapė užėjo į teatro sandėlį. Čia ji pamatė kažkokį blizgantį veidą ir labai išsigando. Prisižiūrėjusi geriau, ji pamatė, kad tai būta kaukės.

Lapė, susidraugavusi su garniu, pasikvietė jį pietums. Juokų dėlei, pasiūlė jam sriubos labai plokščiame inde. Lapei buvo lengva lakti sriubą. Garnys gi tiek ir tegalėjo laimėti, kad įmerkdavo savo ilgą snapą. Net sriubos skonio nepažinęs, visai alkanas pasitraukė iš užstalės.

Lapė, perbridusi upę, įpainiojo savo uodegą į krūmus ir pati nebegalėjo pasijudinti. Būriai uodų, pamatę lapę, atlėkė ir iškėlė sau ant jos šonų didelę puotą. Lapė negalėjo nuo jų atsiginti, nes negalėjo pajudinti įkliuvusios į krūmus uodegos.

Ėjo vieškeliu lapė ir beždžionė ir susiginčijo, kuri iš jų yra aukštesnės kilmės. Jos ginčijosi gana ilgai, ligi priėjo kapines, kur buvo daug dailių paminklų. Beždžionė sustojo, pažiūrėjo į kapines ir sunkiai atsiduso.

– Ogi mūsų ponas šuo ateina pas mus. Na, kas gi tamstai pasidarė, ar jau manai bėgti? – Nusistebėjo gaidys pamatęs, kad lapė ėmė ruoštis sprukti šalin, vos tik išgirdusi gaidžio žodžius.

Kurtas bastėsi miške ir užtiko liūtą. Kadangi buvo mokomas vyti mažus žvėris, ėmė vyti liūtą, tikėdamasis turėsiąs labai gražią medžioklę. Liūtas, pajutęs, kad jį kažkas seka, sustojo valandėlę, atsigrįžo ir sustaugė saviškai. Kurtas tik paspraudė uodegą ir spruko šalin. Lapė, pamačiusi jį bėgant nuo liūto, nepraleido nepasityčiojusi:

Vieną kartą ūkininkas sėjo lauke kanapes. Kregždė ir kiti paukšteliai lesinėjo grūdus. – Saugokitės antai to žmogaus! – perspėjo kregždė.

Sykį krabas paliko jūrą ir apsigyveno žalioje pievoje. Pievoje buvo daug minkštos žolės ir pakankamai maisto. Išalkusi lapė užtiko krabą ir pasigavo jį. Prieš suėdant jį lapei, jis ištarė:

Liūtas įprato valkiotis aplink lauką, kur ganėsi keturi jaučiai. Jis daug sykių bandė juos užpulti. Visada, kai tik jis prie jaučių prisiartindavo, šie suglausdavo savo uodegas į krūvą, o galvas atstatydavo į priekį: kurį tik jų liūtas puldavo, vis sutikdavo atstatytus į save ragus.