Sykį, liūtui bemiegant, mažytė pelytė ėmė bėgioti jo nugara. Liūtas nuo to greitai pabudo, sugavo pelę į savo letenas ir jau išžiodino savo milžiniškas žiotis, norėdamas- ją praryti. – Atleisk, karaliau, – sucypė nusigandusi pelė, – atleisk man šį kartą – niekados to neužmiršiu… Kas žino, gal kada nors galėsiu ir aš tau patarnauti ir…
Liūtas, nors yra didelis ir tvirtas, turi aštrius nagus ir dantis, tačiau labai bijo menko dalyko: kai tik išgirsta giedant gaidį, tuoj bėga šalin.
Liūtas, pamatęs gražų riebų bulių, besiganantį bandoje, pasiryžo pagauti jį į savo nagus. Tad pranešė jam turįs pasiskerdęs avį ir kviečiąs bulių pas save į pokylį.
Sykį liūtas drauge su asilu išėjo medžioti ir užėjo urvą, kuriame buvo keletas ožių. Liūtas sustojo prie urvo ir laukė jų išeinant. O asilas įėjo į vidų ir ėmė ten rėkti ir spardytis, norėdamas išbaidyti visus ožius iš urvo laukan. Išbėgančius ožius liūtas griebė po vieną ir taip išpjovė visus. Pagaliau asilas išėjo iš urvo…
Palei upę susirinko būrys lapių, ištroškusių atsigerti vandens. Srovė čia buvo labai smarki ir vanduo rodės gilus ir pavojingas, kad lapės bijojo prieiti arčiau. Jos stovėjo ant kranto, vieną kitą drąsindamos. Pagaliau viena iš jų, norėdama sugėdinti kitas ir parodyti savo drąsą, tarė:
Žiogas kaip paprastai labai mėgdavo čirškėti įsitūpęs į medžio šaką. Ten jį bečirškiantį išgirdo lapė. Pamaniusi, kad tai būsiąs jai gardus, nors ir mažas, užkandis, sumanė apgaule nuvilioti jį žemėn. Sustojusi taip, kad žiogas ją matytų, ji saldžiais žodeliais ėmė girti jo čirškėjimą.
Vieną karštą dieną ištroškusi lapė landžiojo apie sodą. Priėjusi prie vynuogių, pamatė kabančias aukštai ant šakų išsirpusias uogų kekes. – Tos uogos gali numalšinti mano troškulį, – pamąstė lapė.
Lapė, eidama skardžio krantu, paslydo ir būtų nupuolusi. Tik ji laiku nusitvėrė už vašoklio. Žinoma, ji labai apsidraskė. Dėl to tarė vašokliui susiraukusi:
Varna tupėjo ant šakos ir snape laikė kažkur pasivogtą gabalą sūrio. Lapė saugojo ją ir vis galvojo, kaip čia prigavus kvailą varną. Prisiartinusi prie pat medžio, ji atsiliepė:
Lapę ištiko nelaimė: ji įpuolė į gilų šulinį, iš kurio negalėjo išlipti. Pro šalį ėjo ožys. Jis, pamatęs šuliny lapę, paklausė, ką ji ten veikianti. – Na, argi sveikas nieko negirdėjai? – nusistebėjo lapė, -juk artinasi didelė sausra. Aš tatai ir įšokau į šulinį, nes čia, tikrai žinau, vandens nepristigsiu! Ko gi sveikas belauki? Šok…