Liūtas ir pelė
Sykį, liūtui bemiegant, mažytė pelytė ėmė bėgioti jo nugara. Liūtas nuo to greitai pabudo, sugavo pelę į savo letenas ir jau išžiodino savo milžiniškas žiotis, norėdamas- ją praryti. – Atleisk, karaliau, – sucypė nusigandusi pelė, – atleisk man šį kartą – niekados to neužmiršiu… Kas žino, gal kada nors galėsiu ir aš tau patarnauti ir…