Praamžiaus valdymo metu pasaulis buvo apaugęs milžiniškomis giriomis, kuriose plytėjo daugybė pelkių. Pelkės gyvuliams nepatiko, todėl jos buvo negyvenamos. Tada Praamžius nusprendė sukurti gyvulių, kurie gyventų pelkėse. Pirmiausia sutvėrė varlę.
Seniai, labai seniai Baltijos jūros gelmėse stovėjo gintariniai jūrų valdovės Jūratės rūmai. Pati Jūratė globojo ir valdė visus vandenis ir jų gyventojus, joks mažiausias kirminėlis nei smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ar dejuoti, visi gyveno santarvėj ir taikoj.
Rasų naktį vidurnaktį reikia nueiti į mišką ir saugotis kad kas ten einant nepamatytų, šermukšnine lazda apie save apsibrėžti ratą ir kantriai laukti.
Perkūnas yra oro ir vandenų, kurio neišsenkamos atsargos yra sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto, valdovas. Šiuo vandeniu Perkūnas kas pavasaris pirmojo griaustinio metu apvaisina žemę, o atėjus sausrai, kai požemio būtybės uždaro vandenį, Perkūnas užmuša jas ir paleidžia vandenis drauge su savo lietumi, kuria atgaivina žemę.
Puntuko akmuo seniau gulėjo giliai girioje. Niekas apie jį nieko nežinojo ir nieko negirdėjo. Tuo metu, kur dabar Anykščių upė įteka į Šventosios upę, gyveno Anykštos giminė. Gerai gyveno Anykštos giminė, nei vargo, nei bado nematė.
Kažkada labai seniai visi žmonės gyveno tamsoje, nežinojo dienos šviesos, nes nebuvo saulės. Jiems padėti panoro milžiniškos jėgos kalvis Televelis. Jis savo didžiuliu kūju per šešerius metus iš blizgančios geležies nukalė saulę, įžiebė ją ir įsviedė dangun, kad ji šviestų žmonėms.
Ant kalno viršūnės, dangaus erdvėje, yra dievo Praamžiaus rūmai, kuriuose gyvena aukščiausias valdovas, ir jo valdžiai paklusnūs visi: žemė, dangus, vandenys ir visi gyviai. Vieną kartą pažvlegė Praamžius pro langą ir pamatė, kad visą žemę apėmė karai, grobimai, žudymai, savivalė ir niekšybė. Todėl jis pasiuntė du piktus tarpusavyje nesutariančius milžinus: Vandenį ir Vėją.
Žmonės sako, kad gegutės esą negalima šaudyti nei medžioti. Gegutė senovėje buvusi seselė devynių brolelių Kukaičių.
Milžinas Alčis buvęs nepaprastai stiprus ir nuolat keliaudavęs. Jis daug žmonėms padėdavo, daug ir pikto darydavo – kaip jam būdavo tinkama. Išgriaudavo kaip šieno kupetas didžiausius miestus, didžiausius medžius su šaknimis išraudavo.
Perkėlęs savo sostinę iš Naugarduko į Krėvą, kunigaikštis Šventaragis aptiko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir, jausdamas artėjančią mirtį, paprašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoję jį sudegintų pagal pagoniškuosius laidojimo papročius, ir kad po to toje vietoje degintų visų kitų didikų ir bajorų kūnus degintų ir laidotų. Skirmantas, vykdydamas tėvo…