Žyma: Lietuvių sakmės

Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį. Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion.

Vieną kartą susitiko dvi ugnys, vieno kaimyno ir kito. Viena ugnis sako: — Mano šeimininkas labai blogas, niekada nei užkloja, nei pakloja. Deginsiu jį.

Iš po krosnies ugnis išeinanti prasivėdinti. Liepsna kaip paklodė vaikščiojanti po visas trobas arba jaujoje po ardus ir pro duris laukan išeinanti, po visas pastoges vaikščiojanti ir tai niekur nekimbanti.

Pjaunant rugius žiūri — apie pėdus kad vaikščioja rupūžė, kad šniukštinėja. O tam pjovėjų pulke buvo viena čerauninkė. Tuoj pažino, kokia čia rupūžė, ir subadė ją pjautuvu.

Viena moteris išėjo miškan grybauti ir išsinešė su savim naują kraitį. Jai begrybaujant, pradėjo labai lyti. Tada ji nusivilko visus rūbus ir pavožė po kraičiu. Pati pastovėjo po medžiu, kol nustojo lyti. Paskui sausais rūbais apsivilko ir vėl grybauja. Begrybaudama susitinka velnią. Velnias klausia:

Kas norėdavo aitvarą turėti, tas laikydavo septynerius metus juodą gaidį. Tas gaidys, turėdamas septynerius metus, dėdavo kiaušinį ir išperėdavo aitvarą. Kiaušinis buvęs pailgas, o per vidurį susmauktas.

Gyveno viena bobelė. Ji visą laiką labai norėjo turėti aitvarą, bet nežinojo, kaip jis atrodo. Kartą jos kaimynas važiavo į turgų. Ji priprašė, kad nupirktų jai aitvarą.

Svidenių gi Petronis aitvarą gavęs visai nelauktai. Vienąkart einąs per ganyklas ir radęs kaištį. Tai, kai parėjęs, ėjęs tiesiai stonion arklių žiūrėti ir kaištį, kad nepamestų, pakišęs pagrėbstin.

Kęstutis, viešpatavęs Trakuose ir Žemaitijoje, išgirdo apie Palangos mergelę Birutę, kuri buvo davusi savo dievams įžadą išlaikyti skaistybę ir kuri pati buvo garbinama kaip deivė.

Išėjo kartą Eglė su savo seserimis vakare maudytis. Išsinėrė visos iš rūbų ir šoko į vandenį. Prisimaudžiusios, prisiplaukiojusios išlipo mergelės į krantą ir rengiasi. Žiūri jauniausioji Eglė – jos rūbuose žaltys begulįs. Prašneko žaltys žmogaus balsu – sako, tekėk už manęs, tai atiduosiu tau rūbus.