Atmenu, buvau dar jaunas gimnazijos mokinys… Nors jau pavasario saulė linksmai žiūrėjo pro mano langą, nors lauke sprogo ir žydėjo medžiai, vienok sėdėjau savo kambary: rengiaus prie egzaminių. Buvo rytas, giedras, ramus ir malonus…
– Joniuk, kelkis, ant rarotų metas eiti! – išgirdau per miegą brolio Antano balsą. Bet kelties oi kaip nenorėjau: taip buvo gera ir šilta miegoti… – Tuoj… – atsakiau per miegą ir apsiverčiau ant kito šono. – Ar dar nesikelsi? – išgirdau vėl balsą. – Greičiau!
Atguliau į lovą. Kūnas buvo pailsęs nuo silpno valgio ir dienos darbo, galva sunki ir apsvaiginta rūpesniais ir neišrištais klausimais, kurie kaip tyčia lindo į galvą, klaidžiojo po urvelius mano smagenų ir, nerasdami ten geistinos išeigos, rinkosi į kuopą ir, kaip rūkas, dangstė mano protą. Organizmas pageidavo atilsio, bet ausyse nuo sujudintų driksnių ūžė ir…
Pati vasaros pradžia. Diena graži, šilta. Jau gerai po pietų… Miške po egle, prie pačiam keliui, guli du eksstudentu, Antanas ir Petras. Iš toli eina jiedu pėsčiu: nuvargusiu ilsis dabar po ilgos kelionės. Antanas jausmingu balsu skaito savo draugui pirmosios savo apysakos pradžią. Skaito jis apie tą, kaip vienas studentas, be tiesų iš universiteto išvytas,…
Vienodai ir nuobodžiai čiuksėdamas, plaukia prieš vandenį nedidelis garlaivis. Jo pirmagalys varo upės paviršiumi gilią vagą, bet garlaivio užpakalyje tos vagos krantai vėl susiverčia krūvon, susidaužia savo viršūnėmis, kurios atšokdamos pavirsta nesuskaitoma daugybe nedidelių krutančių bangų; tos bangos juda kaip gyvos, plečiasi į abi šali, lekia paskui viena kitą, skubindamos prie tolimųjų upės krantų, ir…
Mirtis toksai, regis, paprastas, kasdieninis daiktas. Miršta aplinkui be perstogės, o žmonės tartum to nemato, prigimtis neatjaučia ir eina toliau savo keliu be atmainos. Taėiau kiekvienas, kuriam arčiau mirties tenka būti, visados lenkia galvą prieš tą didžią ir galingą paslaptį. Sunku toji paslaptis suprasti, tačiau ne vienam, mirštantį matančiam, lenda galvon klausimas: kas toji mirtis…
Dabar gimtasai mano sodžius stovi ant kalnelio, netoli Šventosios, – plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli toli miškai ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. 0 dar nelabai seniai, mano atminime, visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Už tų miškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp…
Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat, žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Pagaliau atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: ,,Žmonių laimė“. Pasklido apie tai garsas po visą šalį: visur tik apie…
I. Senutė Baltruvienė Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama.
Tat buvo nedidelė balta katytė. Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai, lietaus sušlapinti ir purvais apskretę, visi kabėjo sustyrę ir pasišiaušę. Radau aš ją lauke, patvoryje pritūpusią, susirietusią, nelaimingą. Mane pamačiusi ji taip gailestingu balsu sumiaukė ir pažiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis. Ji buvo dar visai…