Aukso paukštis

Seniai, labai seniai gyveno karalius, ir prie jo pilies buvo gražus sodas, kuriame ant vieno medžio augo aukso obuoliai. Juos pradėjusius nokti ėmė skaityti, bet kas rytas vis vieno obuolio stigdavo. Apie tai buvo pranešta karaliui, ir šis nusprendė kiekvieną naktį prie to medžio statyti sargybą.
Karalius turėjo tris sūnus ir juos siuntė iš eilės saugoti. Pirmiausia ėjo vyresnysis sūnus, bet vidunakty toks suėmė jį miegas, jog nematė, kas nuraškė obuolį. Kitą naktį turėjo saugoti antrasis sūnus, bet ir jam tas pat atsitiko: išmušus dvylikei, jis užmigo ir nematė, kaip pražuvo obuolys. Atėjo eilė saugoti sodą jaunėliui sūnui, bet karalius manė, kad tam dar mažiau pasiseks pagauti vagį kaip aniems.
Jaunikaitis atsigulė po medžiu ir stengėsi nepasiduoti miegui. Pusiaunakty kažkas smarkiai suūžė, ir mėnesio šviesoj jis pamatė skrendant į medį paukštį, kurio plunksnos žibėjo kaip auksas. Paukštis nutūpė ant medžio ir tik pradėjo lesti obuolį, jaunikaitis tuojau paleido į jį strėlę.
Paukštis nuskrido, bet strėlės buvo kiek liestas, ir jam iškrito viena aukso plunksna. Jaunikaitis paėmė tą plunksną, nunešė rytą karaliui ir apsakė, kas atsitiko naktį. Karalius sušaukė senatorius, ir jie kiekvienas sakė, jog viena tokia plunksna yra brangesnė už visą karalystę.
— Jei ta plunksna yra tokia brangi, — tarė karalius, — tai man jos vienos neužtenka, noriu turėt visą paukštį.
Vyresnysis sūnus pirmas išėjo aukso paukščio ieškoti ir, dėdamasis išmintingas, nė kiek neabejojo, kad jam nepasisektų rasti. Kiek paėjęs, pamatė pamiškėj tupinčią lapę ir nusiėmęs šautuvą nuo pečių, pradėjo į ją taikyti. Lapė sušuko:
— Nešauk, aš tau už tai duosiu gerą patarimą. Tu eini ieškoti aukso paukščio ir šį vakarą prieisi sodžių, kur pamatysi dvi prieš viena kitą stovinčias smukles. Vienoj bus labai šviesu ir girdėti linksminantis žmonės, bet ten neik, o eik į kitą, nors iš viršaus tau nelabai tiks.
„Argi gali kvailas žvėris duoti gerą patarimą?“ — pagalvojo karalaitis ir paspaudė gaiduką, bet lapės nekliudė, ir ji, vikstelėjusi uodegą, įsmuko į mišką. Paskui jis nuėjo toliau ir vakare priėjo sodžių, kur tikrai stovėjo dvi smuklės; vienoj žmonės dainavo, šoko, antra visai menkai atrodė.
„Kvailas būčiau, — tarė jis sau, — kad eičiau į tą aplūžusią smuklę, palikęs šaly gražią.“ Ir jis įėjo į tą, kur buvo girdėti linksminantis, jam labai tenai patiko, o apie paukštį, tėvą ir gerus patarimus visai pamiršo.
Kai praėjo kiek laiko ir vyresnysis sūnus vis negrįžo, išėjo paukščio ieškoti antrasis karalaitis.
Sis taip pat patiko lapę, kuri norėjo jam duoti gerą patarimą, bet jis jos nepaklausė. Jis priėjo abidvi tas smukles ir prie linksmosios smuklės lango pamatė savo brolį. Tas jį pašaukė, antrasis karalaitis įėjo į vidų ir ėmė kartu linksmintis.
Vėl praėjo kiek laiko, tada nusprendė keliauti ir mėginti laimę trečiasis karalaitis, bet tėvas nenorėjo jo leisti.
— Nereikalingas tik laiko bus gaišinimas, — sakė tėvas, — jei anie nerado aukso paukščio, tai tas nė to tiek negalės rasti, o kai jį ištiks kokia nelaimė, tai su tokia galva nežinos, ką daryti.
Bet karalaitis tol lindo tėvui į akis, kol tas galop sutiko jį leisti. Pamiškėj jis taip pat pamatė lapę, kuri prašėsi nežudyti, žadėdama jam duoti gerą patarimą.
Jaunikaitis atsakė:
— Nebijok, aš tavęs neliesiu.
— Ir tu nesigailėsi taip pasielgęs, — tarė lapė, — o kad greičiau pasiektum sodžių, sėsk man ant uodegos.
Vos karalaitis atsisėdo, lapė taip ėmė bėgti, jog jam tik vėjas ausyse švilpė. Pribėgus sodžių, jaunikaitis nulipo nuo lapės ir, paklausęs jos patarimo, įėjo į menkąją smuklę, kur ramiai sau pergulėjo. Kitą rytą, išėjęs į lauką, vėl pamatė lapę, kuri jam tarė:
— Dabar aš pasakysiu, ką turi toliau daryti. Eik vis tiesiai ir prieisi pilį, prie jos gulės visas pulkas kareivių, bet jie tau nieko nedarys, nes visi miegos ir knarks; eik pro juos tiesiai į pilį, eik per visus kambarius ir paskutiniame kambary pamatysi medinį narvelį su aukso paukščiu. Šalia jo stovės tuščias aukso narvelis, bet tu nė nemėgink kelti tą paukštį į gražųjį narvelį, kitaip bus blogai.
– Tai pasakiusi, lapė vėl ištiesė uodegą. Jaunikaitis ant jos atsisėdo ir vėl ėmė švilpti laukais.
Atvykęs į pilį, karalaitis viską rado taip, kaip buvo lapės sakyta. Jis įėjo į tą kambarį, kur tupėjo paukštis mediniam narvely, o šalimais buvo pastatytas auksinis narvelis ir aplink dar gulėjo padėti trys aukso obuoliai. Karalaitis pagalvojo, kad vieni juokai būtų palikus paukštį tokiam prastam uždaryme, pravėrė dureles, paėmė ir perkėlė jį į aukso narvelį. Bet tuo tarpu paukštis baisiai suriko. Kareiviai pabudo, atbėgo ir suėmę nuvedė karalaitį į kalėjimą.
Kitą rytą jis buvo nuvestas į teismą, išklausinėtas ir nuteistas nužudyti. Karalius tačiau prižadėjo dovanoti gyvybę ir atiduoti aukso paukštį, jei jis jam atves aukso žirgą, kuris bus už vėją greitesnis.
Karalaitis iškeliavo, bet buvo labai nuliūdęs, nes nežinojo, kur yra tas aukso žirgas. Tik staiga jis pamatė pakely savo seną pažįstamą — lapę.
— Matai, — tarė ji, — kaip įlindai į bėdą, kad manęs neklausei. Bet nesirūpink, aš tau pasakysiu, kur tą žirgą rasti. Eik vis tiesiai ir prieisi pilį, kur arklidėj stovės aukso žirgas. Prie arklidės gulės bernai, bet jie knarkdami miegos, ir tu galėsi ramiai išsivesti žirgą. Tik atmink, uždėk jam prastą medžio ir šikšnos balną, bet ne aukso, kur ten kalbės, nes kitaip vėl bus blogai.
Tada lapė vėl ištiesė savo uodegą, karalaitis atsisėdo ant jos ir švilpte nušvilpė. Kaip lapė sakė, taip ir buvo; karalaitis rado arklidėj stovintį aukso žirgą, bet kai paėmęs norėjo dėti prastą balną, pagalvojo: „Toks balnas gadins visą arklį, dėsiu aną“. Ir vos tik karalaitis uždėjo aukso balną, žirgas ėmė balsu žvengti. Atbudo arklininkai, pagavo jaunikaitį ir įmetė į kalėjimą. Kitą rytą jis buvo nuteistas nužudyti, bet karalius prižadėjo dovanoti jam gyvybę ir dar pridėti aukso žirgą, jei jam gaus gražią karalaitę, gyvenančią aukso pily.
Karalaitis iškeliavo nuliūdęs, bet, savo laimei, greitai sutiko lapę.
— Nebereikėtų tau daugiau padėti, — tarė lapė, — bet man tavęs gaila, ir dar kartą gelbėsiu iš bėdos. Tavo kelias tiesiai eina į aukso pilį, ir vakare jau ten būsi. Naktį, kai viskas nutils,
karaliaus duktė eis į maudyklą maudytis. Kai ji išeis į maudyklą tu jai seks iš paskos, ji ims sekti paskui tave, ir kur norėsi, ten galėsi ją vesti — tik žiūrėk, neleisk jos su tėvais atsisveikinti, kitaip ir vėl tave ištiks nelaimė.
Ištiesė lapė savo uodegą, jaunikaitis atsisėdo ant jos ir nušvilpė kaip vėjas.
Atvykęs prie aukso pilies, karalaitis rado viską taip, kaip jam lapė buvo sakiusi. Palaukęs vidunakčio, kai viskas nutilo, pamatė karalaitę, įeinančią į maudyklą, pribėgo prie jos ir pabučiavo. Ji mielai sutiko kartu eiti, tik labai prašė, kad jai leistų su tėvais atsisveikinti.
Karalaitis iš pradžių nenorėjo leisti, bet kai ji pradėjo verkti, o paskui puolė jam po kojų, jis nusileido. Bet kai tik karalaitė priėjo prie tėvo. lovos, jis ir visi pilies žmonės tuojau atbudo, pagavo jaunikaitį ir įmetė į kalėjimą.
Kitą rytą tarė jam karalius:
— Tavo dienos suskaitytos, tačiau aš galiu pasigailėti, jei tu per aštuonias dienas nukasi kalną, kuris stovi prieš mano langus ir užstoja visą šalį. Jei tą padarysi, atiduosiu savo dukterį.
Nieko negaišdamas karalaitis ėmė kasti, dirbo iš širdies ir išliejo daug prakaito, bet pažiūrėjęs po septynių dienų, kad jo darbo nematyti nė žymės, labai nusiminė. Bet, kur buvus kur nebuvus, atlėkė lapė ir tarė:
— Nors tu nevertas, kad tau padėčiau, bet eik gulti, aš už tave viską padarysiu.
Kai rytą atsikėlęs karalaitis pažiūrėjo pro langą, kalno jau nebebuvo. Su džiaugsmu nubėgo jis pas karalių pasakyti, kad jau darbas atliktas, ir karalius noroms nenoroms turėjo jam savo dukterį atiduoti.
Jaunikaitis ir karalaitė iškeliavo, ir netrukus juos pa- sutiko lapė.
— Nors brangiausią turtą jau gavai, — tarė lapė, — bet dar turi gauti ir aukso žirgą.
— Bet kaipgi aš jį gausiu? — klausė karalaitis.
— Taip padaryk, — atsakė lapė: — pirmiausia nunešk karalaitę tam karaliui, kuris tave siuntė į aukso pilį karalius labai apsidžiaugs ir mielai tau aukso žirgą atiduos. Kai tik žirgą atves, tu tuojau ant jo sėsk ir atsisveikindamas paduok iš eilės visiems ranką, o karalaitei paskučiausiai; kai ji išties tau savo ranką tu ją pagriebk ir bėk; privyti tavęs niekas negalės, nes aukso žirgas yra greitesnis už vėją.
Viskas gerai pasisekė, ir karalaitis nunešė ant aukso žirgo karalaitę. Tada pribėgo lapė ir jam tarė:
— Dabar aš tau padėsiu ir aukso paukštį paimti. Kai prijosi pilį, kur yra aukso paukštis, nukelk nuo arklio karalaitę ir atiduok mano globai, o pats jok į pilies kiemą. Tave pamatę, labai apsidžiaugs ir tuojau išneš tau aukso paukštį. Kai paimsi narvelį su aukso paukščiu, tuojau apsigręžk ir bėk pas mane paimti karalaitės.
Kai karalaičiui vėl pasisekė ir jis jau norėjo į namus grįžti, lapė jį sulaikė ir tarė:
— Dabar turi už mano pagalbą atsilyginti.
— Ko gi už tai norėtum? — paklausė jaunikaitis.
— Kai mes prijosim aure aną mišką, nušauk mane ir nukirsk man galvą ir kojas.
— Tai būtų graži padėka! — atsakė jaunikaitis. — To aš negaliu tau padaryti.
Lapė tarė:
— Kad tu nenori to man padaryti, aš turiu tave pamesti, bet ligi išsiskirsim, duosiu tau gerą patarimą. Saugokis dviejų dalykų: nepirk nuo kartuvių mėsos ir nesisėsk ant šulinio krašto.
Tai pasakiusi, lapė įbėgo į miško tankumyną.
Jaunikaitis pagalvojo: „Koks keistas tos lapės patarimas! Kas gali pirkti kartuvių mėsą arba norėti sėstis ant šulinio krašto?“
Jis nujojo su karalaite ir po kiek laiko prijojo tą sodžių, kur buvo jo broliai pasilikę. Sodžius buvo pilnas šūkaujančių žmonių. Karalaitis pasiklausė, kas čia atsitiko, ir gavo atsakymą, kad jų tuojau bus kariami du žmonės. Prijojęs arčiau pamatė, kad tie nelaimingi žmonės yra jo broliai, kurie, prašvilpę visą savo turtą, buvo pradėję kitus plėšti. Karalaitis paklausė, ar jis negalėtųjų kaip išvaduoti.
— Kodėl ne, jei už juos užmokėtum, — atsakė sodiečiai, — bet kas už tokius nenaudėlius gali mėtyti pinigus?
Ilgai negalvodamas, jis atskaitė tiek, kiek prašė, ir su savo broliais nukeliavo toliau. Prajojo jie tą mišką, kur buvo juos patikusi lapė. Miške buvo vėsu ir gražu, o čia saulė dar labai kaitino, ir anie abu ištroško.
— Sustokim prie to šulinio pailsėti, užkąskim ir atsigerkim.
Tas sutiko, bekalbėdamas visiškai pamiršo lapės patarimą ir, nieko bloga nemanydamas, atsisėdo ant šulinio krašto. O broliai braukšt įvertė jį į šulinį, pasiėmė karalaitę, žirgą, paukštį ir parvyko pas tėvą.
— Štai ne tik aukso paukštį radom, — tarė jie tėvui, — bet dar aukso žirgą ir karalaitę iš aukso pilies.
Tėvas labai apsidžiaugė, bet žirgas nieko neėdė, paukštis negiedojo, o karalaitė sėdėjo ir verkė.
Bet jaunėlis nežuvo. Jo laimei, šulinys buvo išdžiūvęs, jis nukrito ant minkštų samanų ir neužsimušė, tik negalėjo išlipti į viršų. Bet lapė ir šioj nelaimėj nepamiršo jaunikaičio, atbėgo pas jį, išbarė užjos žodžio neklausymą ir paskui tarė:
— Bet negaliu tavęs čia palikti, reikia traukti.
Ji liepė jam stipriai įsikabinti į uodegą ir beregint išnešė iš šulinio.
— Pavojus tau dar nepraėjo, — sakė lapė: — tavo broliai, nežinodami, ar tu tikrai būsi užsimušęs, apstatė visą mišką žvalgais ir jiems įsakė tave sutikus nužudyti.
Jaunikaitis pamatė prie kelio pavargėlį, apsimainė su juo drabužiais ir laimingai parėjo į tėvo namus. Niekas jo nepažino, bet paukštis ėmė giedoti, žirgas ėsti, o karalaitė nustojo verkti.
Nustebęs karalius klausė, ką tai galėtų reikšti. Karalaitė atsakė:
— Aš nežinau, iki šiol man buvo liūdna, o dabar pasidarė taip smagu, lyg būtų mano tikras jaunikis atvykęs.
Ir papasakojo karaliui, kaip viskas atsitiko, nors anie broliai buvo prigrasę, žadėdami ją nužudyti, jei ji ką apie tai prasitartų. Tada karalius liepė sušaukti visus žmones, kurie buvo jo pily. Atėjo ir tas jaunikaitis, apsidaręs skarmalais, bet karalaitė tuojau jį pažino ir puolė jam ant kaklo. Nedorieji broliai buvo suimti ir nužudyti, o. jaunėlis gavo gražiąją karalaitę ir liko savo tėvo įpėdiniu.
Bet kurgi dingo lapė? Praėjus kuriam laikui, karalaitis nuėjo kartą į mišką ir vėl sutiko ją. Lapė jam tarė:
— Dabar tu turi viską, ko tik širdis trokšta, bet mano nelaimei nėra galo, o tu galėtum mane išvaduoti.
Ir tave labai jo prašė, kad jis ją nušautų, o paskui nukapotų galvą ir kojas. Karalaitis galop jos norą išpildė, ir staiga lapė pavirto į žmogų, kuris buvo ne kas kitas, kaip gražiosios karaliaus dukters brolis, ilgai negalėjęs išsivaduoti iš kerų galybės. Nuo to laiko visi trys buvo jie labai laimingi per visą savo gyvenimą.