Aš pats

Gyvenęs gaspadorius. Ano jaujoj buvę velniai įsimetę. Anie liuobantys kulti rugius, o žmonės negalėjo prieiti į tą jaują. Gaspadorius, paėmęs švino ir puodelį, įėjęs ir pakišęs tą puodelį su švinu po pečiaus, kad ištirptų. Taip vienas velnias įbėgęs į pirtį ir pradėjęs klausti:
— Ką čia, žmogau dirbi?
Anas atsakė:
— Akims vaistus taisau.
Velnias pradėjo sakyti:
— Ar negalėtum ir man pagelbėti?
Anas atsakė:
— Galiu, kodėl.
Žmogus liepė atnešti akėčias ir atvarslus dvejus. Velnias atnešė ir padėjo pirtyje. Žmogus liepė gultis velniui ant akėčių. Anas gulėsi, o žmogus pririšo jį prie akėčių. Velnias galvoja:
“Dėl ko mane taip dideliai pririšo?” Klausia žmogaus:
— Kaip tavo pavardė?
Anas atsakė:
— Aš pats,— ir, paėmęs tą puodelį su švinu, pylė velniui ant akių. Velnias iš to skausmo kėlės, puolė pro duris ir bėgiojo po kluoną. Kiti velniai klausė:
— Kas tau taip padarė?
Anas šaukęs:
— Aš pats, aš pats!
Taip tie velniai visi išbėgo ir niekada nebeatgrįžo.