Ansas lošikas

Kadaise gyveno berniokas, vardu Ansas, kuris jokio darbo nedirbo, tik per dienų dienas kortomis lošė. Bekortuodamas pralošė visą savo turtą, pagaliau ir namus. Lygiai prieš tą pačią dieną, kai turėjo atsikraustyti tie, kuriems jis buvo pralošęs namus, atėjo Viešpats Dievas su šventu Petru ir pasiprašė nakvynės.
— Prašom nakvoti, — atsakė šeimininkas, — bet aš neturiu nei kur paguldyti, nei kuo pavalgydinti.
Dievas jam tarė:
— Duok mums pastogę, o valgyti gausime. Ir jie pasiliko. Šventas Petras padavė Ansui tris skatikus ir prašė nupirkti iš kepyklos duonos. Tas paėmė pinigus ir išėjo pirkti. Pakelėj buvo namai, kur rinkdavosi lošikai, jo draugai. Jie pamatė einantį pro šalį Ansą ir ėmė šaukti:
— Bičiuli, eik čia!
— Ką, gal jūs norit man atimti tuos tris skatikus? — paklausė Ansas. Bet prieš pagundą negalėjo jis atsilaikyti, įėjo į vidų ir pralošė tuos pinigus. Svečiai ilgai šeimininko laukė ir, nesulaukdami pareinančio, išėjo jo ieškoti.
Pastebėjęs juos iš tolo, Ansas apsimetė pametęs pinigus ir ėmė prie griovio pasilenkęs gurinėti; bet Dievas žinojo, kad pinigus jis pralošė. Šventas Petras jam vėl davė tris skatikus. Šį kartą Ansas nebesidavė draugams privilioti ir parnešė duonos.
— Ar neturi kartais vyno? — paklausė Dievas.
— Ne, ponuli, neturiu, visos šulės tuščios, — atsakė šeimininkas.
Tada Dievas tarė:
— Tik nueik į rūsį, geriausias vynas tenai palikęs. Lošėjas ilgai nenorėjo tikėti, bet galop pasakė:
— Gerai, galiu nueiti, bet tikrai žinau, kad ten jokio vyno nėra.
Bet vos tik jis atkišo šulę, ėmė bėgti puikiausias vynas. Jis atnešė vyno, keleiviai atsigėrė ir sugulė.
Kitą dieną, anksti rytą, Dievas liepė Ąnsui prašyti trijų dalykų, kuriuos žadėjo išpildyti. Dievas manė, kad jis prašys dangaus, bet Ansas paprašė tokių kortų, su kuriomis visados išloštų, paskui kauliukų, su kuriais kiekvieną nužaistų, ir kurio augtų įvairiausi vaisiai ir iŠ kurio niekas Įlipęs be jo paliepimo negalėtų išlipti.
Dievas išpildė visus tris jo norus ir šventu Petru išėjo.— Ėmė tas dabar lošti ir per trumpą laiką beveik pusę pasaulio išlošė. Tada Šventas Petras tarė Dievui:
— Viešpatie, iš to nieko doro nebus, jis gali visą pasaulį išlošti; reikia jam nusiųsti giltinę. Giltinė jį rado už stalo kortuojantį ir pasakė:
— Eik čia dabar pas mane. Ansas jai atsakė:
— Luktelk, kol aš pabaigsiu lošti,, o tu tuo tarpu lipk aure į aną medį ir priskink vaisių, kad kelionėj batų ko valgyti. Giltinė įlipo į medį, bet atgal išlipti nebegalėjo, ir Ansas išlaikė ją ten septynerius metus; per visą tą laiką nemirė žemėj nė vienas žmogus.
Petras vėl tarė Dievui:
— Žmonės visai nustojo mirti, ir iš to niekam jokios naudos nėra; eikim patys mes pas jį.
Atėjo jie pas Ansą, ir Dievas liepė jam nuleisti nuo medžio giltinę. Ansas priėjo prie medžio ir tarė giltinei:
— lipk žemėn, — o ta jį kapt nutvėrė ir tuojau pasmaugė. Tada Ansas atsidūrė anam pasauly, priėjo prie dangaus
vartų ir pasibeldė.
— Kas čia?
— Ansas lošikas.
— Mums tokio nereikia, keliauk sau tolyn.
Paskui jis nuėjo prie skaistyklos durų ir vėl pabeldė.
— Kas čia?
— Ansas lošikas.
— Čia yra verksmo ir nuliūdimo vieta, žaidimai mums nerupi, eik sau tolyn.
Galop Ansas nuėjo į pragarą, pasibeldė, ir tuojau jam atidarė duris; namie tebuvo senis Liuciferis ir luoši velniukai (sveiki buvo išlėkę žmonių gundyti). Jis tuojau atsisėdo su jais ir ėmė lošti.
Liuciferis nieko kito negalėjo pastatyti, tik savo luošus velniukus, ir Ansas juos visus laimėjo, nes jis su savo kortomis visados laimėdavo. Pasiėmė jis tuos velniukus ir nukeliavo į Hohenfurto miestą, ten išrovė kartį, apie kurią augo apynys, prilipo ta kartim dangų ir taip pradėjo belsti, jog dangus ėmė braškėti.
Šventas Petras tarė: — Viešpatie, bus blogai, leiskim jį pro duris į vidų, nes jis gali visą dangų sugriauti.
— Ir lošikas buvo įleistas į dangų, Ansas tuojau pradėjo lošti, danguj pakilo toks triukšmas, jog nebebuvo galima tarp savęs susikalbėti. Tada vėl Petras tarė:
— Viešpatie, bus blogai, meskim jį laukan, nes jis čia visą dangų aukštyn kojom apvers.
Ansas buvo paimtas už sprando ir išmestas pro duris, o jo vėlė subyrėjo į mažus kąsnelius, ir tos dalelės suėjo į kitus lošikus, kurie lig šiol tebegyvena.