Strazdelis, laputė ir varna

Radęs eglę ant kalniuko,
Strazdas lizdą susisuko.
Išperėjo strazdžiukus –
Čia vaikučiams gera bus:

Eglės šakos lizdą slepia,
O spygliukai gardžiai kvepia.
Lizdui čia puiki vieta!
Bet nutiko štai bėda –

Lapė snapė, ta rudoji,
Kartą po egle sustojo –
Mat, užuodė paukštelius!
Tuoj surytų juos visus –

Lizdo tik pasiekt negali –
Jis saugus aukštoj eglelėj.
Varvina kūmutė seilę
Ir strazdeliui sako meiliai:

– Kraustytis, strazdeli, gausi.
Šita eglė man priklausė
Nuo senų senų laikų…
Aš ją kirsti ketinu!

– Kaip aš kraustysiuos, lapute?
Palūkėk, prašau, truputį.
Kol vaikeliai paūgės,
Kol sparnai jų sustiprės.

– Laukti aš – nė nemanau!
Kirsiu eglę – pasakiau!
Na, sutarti mudu galim,
Jei numesi man… vaikelį!

Ką strazdelis bedarys?
Temdo ašaros akis…
Lapei numetė strazdžiuką –
Capt rudoji ir nurūko…

Reikalai čia negeri –
Jau vaikai tik keturi…
Tupi strazdas nesmagus –
Kaip apsaugot vaikelius?

Ryto saulė mišką kelia –
Girdi strazdas vėl balselį:
– Šiandien šitą eglę kirsiu!
Bus daug malkų – pietus virsiu!

– Oi, lapute, neskubėk,
Tu strazdžiukų pagailėk…
Jei nukirsi eglę šitą –
Jie gi užsimuš nukritę!

– Na, tada kiek palūkėsiu…
Bet strazdžiuką duot turėsi!
Mažutėlis žemėn brazda –
Vėl apgavo lapė strazdą!

Jau širdis strazdeliui plyšta…
O laputė vis sugrįžta…
Taip ji lankėsi kas dieną,
Kol beliko vaikas vienas.

Ankstų rytą atsikėlęs,
Lieja strazdas ašarėles,
Didis skausmas drasko širdį…
Ar kas mato? Ar kas girdi?

Rauda tiek vaikų netekęs…
Pro eglelę varna lekia,
Girdi – strazdas aimanuoja.
Gal susirgo? Skauda koją?

– Strazde, drauge, pasakyki,
Ko nelinksmas tu šį sykį?
Šluostai akį sparneliu…
Gal padėti kuo galiu?

– Oi, varnele, tu juodoji,
Bėdos taip mane apstojo…
Jau, žinoki, neturiu
Aš vaikelių keturių…

Vienas tik strazdžiukas liko…
– Kas gi jiems visiems nutiko?
Viską strazdas jai apsako…
Įsikibusi į šaką,

Klausos varna sunerimus –
Girdi strazdas patarimą:
– Kai laputė atbildės,
Eglę kirsti vėl žadės,

Tu sakyki: „Kirsk, kaimyne,
Šitą eglę ištekinę!“
Strazdas varnai padėkojo
Toji tik sparnu pamojo

Ir nuskrido į šiukšlyną –
Buvo ten paslėpus blyną.
Vos tik varna nuplasnojo,
Tuoj atčiūžino rudoji:

– Kirsiu eglę jau šiandieną
Arba mesk strazdžiuką vieną!
– Na, jei reikia – kirsk, kaimyne,
Šitą eglę ištekinę!

Lapė uodega papliaukšt!
Porąkart per eglę – šmaukšt!
Toji – nė nesukrutėjo…
Lapė strazdą klausinėja:

– Oi, strazdeli, oi brolyti,
Kas pamokė taip sakyti?
– Tai varnelė, mano draugė,
Iš bėdos mane ištraukė.

Lapė snapė kad įniršo!
„Na, aš šito neužmiršiu…
Čiupsiu ją už uodegos –
Graudžiai varna pagiedos!“

Nosį kelia, orą uodžia –
Greitai į šiukšlyną skuodžia.
Mato varną ten – tetulę –
Blinkt aukštielninka ir guli!

– Dyvų dyvas! Dyvų dyvas!
Lapę aš radau negyvą!
Argi niekas jums nesakė,
Kokios gardžios lapės akys?

Strykt pastrykt, paplast paplast,
Prišokuoja akį lest –
Jau varnelė prisitaiko…
Lapė čiumpa ją ir laiko!

– Pagaliau tu man papuolei!
Ruoškis mirčiai tu, gudruole!
– Jau matau, kad pražuvau,
Vieno tik, laput, prašau:

Tu mane kur nori dėki,
Tik, kūmute, pažadėki,
Man tu taip nepadaryki,
Kaip senelis kad, įpykęs,

Nubaudė bobutę seną –
Iki šiol vargšelė stena!
– Greit sakyki, kaip ten buvo,
Nes tuoj liksi be liežuvio!

– Rado jis statinę rudą
Ir bobutę ten įgrūdo!
O baisumas čia tame,
Kad statinė ta – kiaura!

Senis statinaitę šitą
Nuo kalniuko kad parito…
Bobulytė nudardėjo –
Kaulų rinkti nereikėjo!

Oi, lapute, pagailėki,
Į statinę tik nedėki…
– Sužinojau būdą gerą –
Bausiu varną, kaip ir dera!

Lygiai tokią statinaitę
Greit surado laputaitė.
Nuo kalniuko tik paleido –
Jau varnelė laisvėj skraido!

Iš statinės, iš kiauros –
Purpt! Ir kad nusikvatos:
– Nori varną nugalėti?
Proto reik daugiau turėti!