Pasakos.lt

Perkėlęs savo sostinę iš Naugarduko į Krėvą, kunigaikštis Šventaragis aptiko labai gražią vietą girioje, kur Vilnia įteka į Nerį ir, jausdamas artėjančią mirtį, paprašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoję jį sudegintų pagal pagoniškuosius laidojimo papročius, ir kad po to toje vietoje degintų visų kitų didikų ir bajorų kūnus degintų ir laidotų. Skirmantas, vykdydamas tėvo pavedimą, sudegino taip pat ir tėvo žirgą, ant kurio jodinėdavo, ir drabužius, kuriais vilkėdavo, ir sakalą, ir kurtą. Nuo to laiko vieta vadinama Šventaragio slėniu ir čia buvo deginami Lietuvos kunigaikščiai.
Šventaragio slėnyje vietoje buvusios pagoniškos šventyklos apsikrikštijęs Lietuvos karalius Mindaugas pastatė gotikinę mūrinę katedrą. Ši paskui buvo nugriauta ir jos vietoje pastatyta Perkūno žinyčia. Vietoje jos vėliau buvo pastatyta šv. Stanislovo bažnyčia. Dabar čia stovi Vilniaus Arkikatedra.

Ant kalno viršūnės, dangaus erdvėje, yra dievo Praamžiaus rūmai, kuriuose gyvena aukščiausias valdovas, ir jo valdžiai paklusnūs visi: žemė, dangus, vandenys ir visi gyviai. Vieną kartą pažvlegė Praamžius pro langą ir pamatė, kad visą žemę apėmė karai, grobimai, žudymai, savivalė ir niekšybė. Todėl jis pasiuntė du piktus tarpusavyje nesutariančius milžinus: Vandenį ir Vėją. [Daugiau...]

Dievas įsakė kovui ugnies iš pragaro parnešti. Nuskrido kovas į pragarą, įlėkė vidun ir tuoj – prie krosnies ugnies paimti. Bet jį pastebėjo velnias, nutvėrė ir į smalos statinę tuoj makt ir įmurdė. [Daugiau...]

Nežinau, kiek metų turėjau, bet jau daugiau negu dešimt, kai ganiau gyvulius Sarakovkos kaime, pas Biveinį.
Kartą radau tvarte po loviu žalčio kiaušinius ir įsinešiau paėmęs pirkion. [Daugiau...]