|
|
Tūlas ūkininkas pasistatė naują butą, bet aname negalėjo gyventi, nės per dienas ir naktis ten vaidėsi.
Vieną kartą atsivedė du meškinyku meškas ir įsiprašė pas aną ūkinyką į nakvynę. Meškinykai, sulaukę vakaro, atsigulė kartu su visa šeimyna, savo gi meškas pririšo anoje vaidijančioj stuboj. Kada saulė nusileido ir ėmė temti, atėjo velnias į aną stubą, atsinešė krepšį žuvų ir, susikūręs ugnį, pradėjo kepti ir valgyti. [Daugiau...]
Kartą turtingas žmogus iš savo kiemo žiūrėjo į laukus ir sodus; javai buvo gražūs, o soduose medžių šakos linko nuo vaisių. Jo dar pernykščių javų buvo nupiltos, ant aukšto “didžiausios krūvos, net lubos linko.
Paskui nuėjo į tvartą, kur stovėjo nupenėti jaučiai, riebios karvės ir atšerti arkliai. Pagaliau sugrįžo į savo pirkią ir ėmė žiūrėti į geležines skrynias, kur buvo sudėti jo pinigai. Kai jis taip stovėjo ir žiūrėjo į savo turtą, staiga kažkas pasibeldė; tik ne į pirkios, o į širdies duris. [Daugiau...]
Nuošaliai, prie miško seno
vyras su žmona gyveno.
Daug metelių nutekėjo,
laikas bėgo, nuskubėjo,
bet nebuvo tos dienos,
ką dienos – net valandos,
kad viens kito neužjaustų,
prie krūtinės nepriglaustų,
blogą žodį pasakytų,
muštų, su lazda vaikytų.
Meilė ir graži taika
juos lydėjo visada.
[Daugiau...]
Kitąsyk apsiženijo vienas ūkinyko sūnus labai dailią ir meilią merginą, ir jiedu teip meiliai gyveno, kad kitos tokios poros šioj pasaulėj nebuvo.
Dasigirdo apė tokią jų meilę velnias. Norėdamas jiems perškadyt jų meilo gyvenimo, atsisukęs pas juos, visokiais būdais pradėjo viens kitam bjauryt. Kad jau teip neatsitiktų, kaip tik jie pajaučia tokią mislį, ėmę pasibučiuoja, sako:
– Jau čia gundymas velnio.
[Daugiau...]
Vieno pono sūnus Jonas, bežuvaudamas ant marių, patekęs pas tokią paną, kuri, savo akis čydru uždengtas laikydama, jam jų nerodžiusi. Vieną kartą, jai miegant, Jonas, prasidengęs tą uždangalą, pamatęs, kad ant vienos akies – aniuols, o ant kitos – velns. [Daugiau...]
Perm* daug metų vandravo vens kalvia gezeles per svėta savo pelna, arba darba, jėškodams ir privandravo vėną didę dvarą. [Daugiau...]
Pasaulę tveriant, Dievas Liucių su jo aniuolais patalpinęs danguje. Patsai Dievas da trūsėjęs apė pasaulę, o Liucius, danguj būdams, padirbęs puikų krėslą: jis teip buvo intaisęs, kad, kam atsisėdus, tuojaus surakytų ir – daugiaus nog jo neatsitrauks! [Daugiau...]
Vienas žmagus kūrena jaujų. Neturėdamas kų veiktie, pasijėmė išsivirt čiepam masties*. Jam smalų su vašku bevirinant, ataja vakiečiukas. [Daugiau...]
Buvo diedas su boba, turėjo jiedu avinuką. Ale toj boba tą savo dieduką neužkentė ir pati nežinojo kartais, ko no jo reikalaut. [Daugiau...]
Kad kitąsyk buvo žalnierius. Betarnaudamas kariaunoje, jau ir paseno, ale mėgo tabaką rūkyt ir arielką gert. [Daugiau...]
|
|