Pasakos Apie Meilę | Pasakos.lt

Asilo kailis

Nebeatmenu, kurioj valstybėj gyveno karalius su karaliene. Jie turėjo tokią gražią, tokią nuostabią dukrelę, kad jos
gražumui apsakyti nė žodžių nebeužtenka. Karaliaus rūmai buvo visų puikiausi pasaulyje — pastatyti iš krištolinių plytų. Turtams nebuvo skaičiaus: visur auksas, sidabras ir deimantai blizgėjo. [Daugiau...]

Burtininkė

Už jūrų plačiausių, už kalnų aukščiausių gyveno našlė. Ji turėjo dukterį Onytę ir podukrą Alenytę. Tikrąją savo dukrelę motina neapsakomai mylėjo, o podukrą ėste ėdė. Onytė buvo negraži, pikta ir labai tingi mergaitė, o Alenytė — graži, gera ir meili. Tiktai gyvenimas jos buvo labai vargus: kur sunkesnis, kur nešvaresnis pasitaikydavo darbas, vis Alenytė dirbo: ir grindis plovė, ir vandenį iš tolimo šulinio nešė, o gero žodelio niekuomet negirdėjo, vienas nuoskaudas kentė. Užtat Onytė, būdavo, nė pirštelio nepajudina,— tik miega sau dienų dienas duknose ir skaniai valgo; o motina jos džiaugias ir atsidžiaugti negali. [Daugiau...]

Išvarpos

Buvo kartą graži mergaitė, bet didelė tinginė ir apsileidėlė. Ji baisiai nemėgo verpti, ir jei verpdama rasdavo linuose kokį gurguliuką, išpešdavo visą saują ir mesdavo žemėn. Ji turėjo labai darbščią tarnaitę; ta rinko numestas išvarpąs, dėjo į krūvą, paskui jas ištaisė, plonai susiverpė ir išsiaudė gražius drabužius. [Daugiau...]

Kuoduotis

Marmuriniuose karaliaus rūmuose buvo puota — krikštijo karalaitį. Bet tėvai nesidžiaugė: mat jų mažasis sūnus gimė nesveikas. Viršugalvyj jam kėksojo juokingas kuodas. Todėl ir praminė karalaitį Kuoduočiu. [Daugiau...]

Lokio kailis

Buvo kartą jaunas berniokas, įstojo į kariuomenę tarnauti, paskui išėjo į karą ir labai narsiai mušėsi: kur krito kulkos kaip kruša, ten jis visados pirmas. Kol buvo karas, viskas ėjo gerai, bet sudarius taiką, buvo atleistas, ir viršininkas pasakė, kad jis galintis eiti, kur nori. Tėvai išmirė, savo pastogės neturėjo, todėl nukeliavo pas brolius ir prašė jį palaikyti, kol prasidės kitas karas. [Daugiau...]

Mieganti šalis

Už laukų laukelių, už kalnų kalnelių, trisdešimtoj valstybėj, didžiuose puikiuose rūmuose gyveno karalius su karaliene.
Daug jie visa ko turėjo, tik nedavė jiems Dievas vaikų, ir juodu liūdėjo. [Daugiau...]

Rolandas

Gyveno kartą ragana, kuri turėjo dukterį ir podukrą. Savo dukterį ji mylėjo, nors ta buvo negraži ir pikta, o podukros nekentė, nors buvo gera ir graži. Sykį podukra prisikišo gražią prijuostėlę, kuri labai patiko raganos dukteriai. Pavydas nedavė jai ramumo, ir ji nuėjusi sako motinai: — Aš noriu ir turiu gauti tą prijuostėlę. [Daugiau...]

Stiklinis grabas

Niekados nesakyk, kad menkas siuvėjas negali iškilti aukštai ir susilaukti didelės garbės; tik reikia, kad jis žinotų, kur kreiptis, ir turėtų laimę. Vienas toks jaunas ir miklus siuvėjas, keliaudamas iš miesto į miestą, pateko į girią ir ten pasiklydo. Atėjo naktis, ir nieko daugiau jam nebeliko, kaip tokioj klaikumoj pasiieškoti guolio. Minkštos samanos, tiesa, buvo puikus patalas, bet jis bijojo laukinių žvėrių, todėl nusprendė nakvoti medyje. Susirado didelį ąžuolą, įlipo į pačią viršūnę ir padėkojo Dievui, kad buvo pasiėmęs laidynę, kitaip smarkus vėjas, kuris aukštai kaip
pasiutęs pūtė, būtų jį nuo medžio numetęs. [Daugiau...]

Urvinis žmogelis

Vienas turtingas karalius turėjo tris dukteris, ir jos kasdien eidavo į pilies sodą vaikščioti. Karalius labai mėgo vaisinius medžius, augino visokių rūšių savo sode, bet daugiausia brangino vieną obelį. Jis paskelbė, kad tas, kuris nuskins nuo jos nors vieną obuolį, tuoj nugrims, jo kerų galybe, per šimtą sieksnių gilyn į žemę. Kai atėjo ruduo, to medžio obuoliai visi paraudo kaip kraujas. Visos trys seserys nuolat eidavo žiūrėti po juo, ar vėjas nenupurtė kokio obuoliuko, bet niekados nieko nerasdavo, nors medis buvo vaisiais labai aplipęs ir šakos nuo sunkumo siekė žemę. Kartą jaunoji karalaitė labai įsigeidė paragauti obuolio ir tarė savo seserims: [Daugiau...]

Pasakos.lt

Kategorijos