Sūnus ir gyvūnai

Vienas tėvo sūnus, kurio trobelė pagiryj stovėjo, patekęs ant vienos didelės, gražios salos ir čion, metus tarnavęs, užsipelnė daug pinigų: metų gale pripylė jam laivelį sidabro. Bet už tūlą prasikaltimą ant antrų metų jam vėl ant tos salos atplaukus, jis pasijuto atsidūręs ant kitos vietos tokiame arškėtyne. Su peiliu arškėtyne kelelį išsipjovęs ir ant lygumos išėjęs, pamatė, kad jis vėl ant tokios salutės, o aplink – vanduo, kaip akimis gal apmatyt. Jam bevaikštinėjant ant tos salutės, priėjo vakaras, ir jis, aidamas per tokius krūmus, išgirdo urzgimą ir pamatė, kad už krūmo apė nukritusį kažkokio gyvolio kūną levas, arelis ir žyla visi tarp savęs kariauja, norėdami pasidalyt rastu maistu. Jis persigandęs norėjo pabėgt, bet levas jį pamatė:
– Ei žmogau, padalyk man ir kitiems draugams maistą – mes tau atlygysime.
Žmogus, nors bijodams, priėjęs ir padalino. Žylai – galvą:
– Tu landus paukštuks – išnaguosi.
Levui – nugarą ir strėną, kaipo stipriam. Areliui – pilvą su visuom, kas jame yr. Už tokį padalinimą levui labai patiko, ir jis tarė:
– Kad tu pamislysi turėt levo vieką – ir turėsi.
Tada arelys tarė:
– O kai pamislysi, kad pavirstum in arelį, – ir pavirsi.
Žyla tarė:
O kad panorėsi, tai ir in žylą pavirsi…

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>