Tugrys ir Egrys

Seniai, labai seniai viename kišlake gyveno jaunuolis. Jis vadinosi Tugrys. Jis nieko daugiau neturėjo, tiktai žirgelį. Kartą jis išvyko darbo ieškoti. Paieškojo viename kišlake, kitame – niekur nieko nerado. Tada jis sėdo ant savd žirgo ir išjojo į tolimą šalį – laimės ieškoti. [Daugiau...]

Vaikas kape

Gyveno kartą vargingas piemenėlis; jo tėvas ir motina buvo mirę, o jis vyresnybės atiduotas į namus turtingam kaimynui, kad jį penėtų ir auklėtų. Kaimynas ir jo pati buvo kietos širdies žmonės ir labai šykštūs; nors turėjo daug turto, bet kitam gailėjo duonos kąsnelio nuo savo stalo. Nelaimingas vaikas niekaip negalėjo jiems įtikti, jie prastai jį maitino, užtat dažnai musė. [Daugiau...]

Vištytė aukso kojytėm

Buvo senis ir senelė, turėjo vištytę aukso kojytėm. Ta vištytė sudėjo aukso kiaušinėlį. Padėjo jį ant lentynos. Pelė bėgo ir numetė, ir sudaužė. Bobutė raudot, vištytė kudakadot. Skrenda varna prošal ir klausia:
[Daugiau...]

Vištytė ir gaidžiukas

Buvo senis ir bobelė. Turėjo vištytę ir gaidžiuką. Pasiuvo bobelė gaidžiukui naujas kelnytes, e vištytei sijonėlį ir išleido vienądien juos abu riešutautų. Gaidžiukas įlipo lazdynan ir raško riešutus. Vištytė bėginėja aplink ir karkia:
— Kar kar kar kar! Man bent kekelę! [Daugiau...]

Žmogus ir lapė

Vieną kartą arė žmogus pagiry, o meška gulėjo lauže. Ta meška šaukia:
— Žmogau žmogau, aš tavo jautelius piausiu! [Daugiau...]

Žmogus ir makakos

Vienas žmogus apsėjo lauką kukurūzais. Bet kai atėjo pjūties metas, savo lauke nerado jokios burbuolė kuri tebuvo vieni graužai! Žmogus atsisukęs dirstelėjo į mišką pamatė daugybę makakų. Jos šokinėjo nuo šakos ant kaip įmanydamos vaipėsi. [Daugiau...]

Žmogus šuns vietoj

Kitąsyk, kada baudžiava buvo, ponai turėjo didelę valią ant žmonių: ką ponas norėjo, tą su žmogum darė. Vieną kartą vienas ponas pareikalavo atlyginimo už šunį iš savo kaimyno. Šits, kito šuns neturėdamas, davė į to vietą žmogų, tai yra už šunį žmogų davė. Ir žmogus negalėjo priešintis. Kad ir mirti būtų paskyrę, ir tada neturėjo valią žodį ištart, nes žmogus tai buvo pono savastis, taip, kaip dabar mums galvijai. [Daugiau...]

Žydas erškėčių krūme

Buvo kartą ponas ir turėjo berną; bernas buvo darbštus ir teisingas vyras: kiekvieną rytą kėlė anksčiausiai, gulė paskiausiai, o jei kartais atsitikdavo sunkus darbas ir niekas nenorėdavo jo imtis, jis šokdavo pirmas dirbti. Jis niekados nesiskųsdavo, visados būdavo smagus ir linksmas. [Daugiau...]


Puslapis 5 iš 512345