|
|
Viens akrots, mariomis važinėdamas, pasiklydęs ir sustojęs pre tokios ten toli salos viduryj marių. Tas akroto vyresnysis – kapitonas – liepęs dešimčiai vyrų iš to akroto eit ir pasižiūrėt, kas čia par tą salą. Daugiau tie dešimtis eidami vis lipę popierius prie medžių, kad galėtų atgal sugrįžti prie to savo akroto.
[Daugiau...]
Seniai, labai seniai vieną šalį valdė žiaurus šachas. Jis mėgaudavosi žmonių kančiomis, jis džiūgaudavo dėl žmonių sielvarto. Kasdien tekėdavo nekaltų žmonių kraujas, o šachas tik juokėsi.
[Daugiau...]
Sodo pakraštyje kerojo varnalėša. Jos lapai it skėčiai didžiuliu ratu gaubė žemę. Apačioje buvo tamsu, drėgna ir nyku. Neaugo jokia žolelė, tik vorai pynė tinklus ir gaudė užklydusias muses. Kartais ant savo pačios suverpto siūlelio nusileisdavo žemyn kirmėlytė, bet neradus nieko skanaus pagraužti, pasisupdavo ore ir vėl pakildavo aukštyn.
[Daugiau...]
Nuo neatmenamų laikų, o gal dar ir anksčiau, pasaulyje gyveno Bėgantis Žmogus. Nuo ryto iki vakaro jis bėgdavo ir bėgdavo, bandydavo vytis nematomą Laiką, norėdamas pažinti Amžinybę ir išvengti Mirties. [Daugiau...]
Buvo kartą sodžiaus žmogus vardu Vėžys Nuvežė jis su dviem jaučiais vežimą malkų Į miestą ir pardavė už du dolerius vienam daktarui. Mokant pinigus daktaras kaip tik pietavo; žmogus matė kaip jis gardžiai valgė ir gėrė, paėmė jį pavydas, ir pats panorėjo būti daktaru. Pastovėjo kokią valandėlę ir pagaliau paklausė, ar jis negalėtų tapti daktaru. [Daugiau...]
Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. “Cino kareiviai!” — buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė dėžutė, kur jie gulėjo. Tai suriko mažas berniukas ir suplojo delnais. Kareivius jis buvo gavęs savo vardo dienoj ir tuojau sustatė juos ant stalo. Cino kareiviai buvo panašūs į viens kitą kaip du vandens lašai, ir tik vienas skyrėsi nuo kitų: tas teturėjo vieną koją. Jis buvo liejamas paskutinis, ir jam nepriteko cino. Tačiau jis su viena koja stovėjo taip pat tvirtai kaip kiti su dviem. Ir reikia pasakyti, kad tas su viena koja labiausiai išgarsėjo. [Daugiau...]
Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Tad kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį, sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. [Daugiau...]
Senais laikais ėjo kartą keliu milžinas, ir staiga prišokęs prie jo nepažįstamas žmogus suriko:
— Stok, ir nė žingsnio toliau!
— Ką? — tarė milžinas. — Aš tave galiu kaip utėlę ant nago sutrėkšti, o tu drįsti man skersai kelio stoti! Kas tu toks esi, kad turi tiek drąsos su manim kalbėti? [Daugiau...]
Buvo Kūčių diena. Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė. Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti.
[Daugiau...]
Gyveno kartą neturtingas sodietis, žemės visai neturėjo, tik mažą trobelę, kurioje gyveno su savo vienturte dukteria. Kartą sako tėvui duktė: – Kažin kad paprašytume karaliaus sau sklypelio žemės? Sužinojęs apie jų neturtą, karalius padovanojo kąsnelį dirvono. Tėvas su dukteria ėmė tą dirvoną kasti, manydami ten pasisėti javų. Baigdami dirbti lauką, jie rado žemėje gryno aukso piestą. [Daugiau...]
|
|