Kai Dievas sutvėrė pasaulį ir visiems gyviems daiktams norėjo paskirti amžių, priėjo asilas ir paklausė:
- Viešpatie, kaip ilgai aš gyvensiu?
- Trisdešimt metų, – atsakė Dievas, – ar pakaks tiek? [Daugiau...]
|
|||||
|
Kai Dievas sutvėrė pasaulį ir visiems gyviems daiktams norėjo paskirti amžių, priėjo asilas ir paklausė: Danguj gyveno vaikutis ir ruošėsi netrukus gimti. Viena diena jis paklausė Dievo: [Daugiau...] Kadaise gyveno berniokas, vardu Ansas, kuris jokio darbo nedirbo, tik per dienų dienas kortomis lošė. Bekortuodamas pralošė visą savo turtą, pagaliau ir namus. Lygiai prieš tą pačią dieną, kai turėjo atsikraustyti tie, kuriems jis buvo pralošęs namus, atėjo Viešpats Dievas su šventu Petru ir pasiprašė nakvynės. [Daugiau...] Kaip kitą sykį ponas Dievas vaikščiojo po žemę ubagaudamas, nuėjo tad jisai pas bėdnos žmoniukės ir sako: Kalnas su kalnu nesueina, o žmogus su žmogumi, geri jie ar pikti, gali sueiti. Kartą susitiko bekeliaudami vienas kurpius ir siuvėjas. Siuvėjas buvo puikus berniokas, visados smagus ir visados linksmas. Pamatęs iš kitos pusės ateinantį kurpių ir supratęs iš jo šikšninio krepšio, kokį amatą varo, sudainavo juokingą dainelę: [Daugiau...] Prie didelio miško gyveno kirtėjas su savo pačia, ir jie turėjo vieną vaiką, trejų metų mergaitę. Jie buvo tokie suvargę, jog neturėjo nė duonos kąsnelio, ir tėvai dažnai nežinojo, ką savo vaikui duoti valgyti. Vieną gražią dieną išėjo kirtėjas susirūpinęs į mišką prie savo darbo. Kertant malkas, staiga jam pasirodė priešais didelė, graži moteriškė su žibančiu žvaigždžių vainiku ant galvos ir tarė: [Daugiau...] Kur tai ėjo Dievas su vienu savo šventuoju. Eina anys, eina, rado – prie tokiai pirkiai guli bernas. Anys tą berną paklausė kelio. [Daugiau...] Kartą miške, pagal kalną, gyveno atsiskyrėlis. Nieko jis daugiau neveikė, tik meldėsi, darė gerus darbus ir kiekvieną vakarą nešė ant kalno du kibirus vandens Dievo garbei. Tuo vandeniu girdė žvėrelius ir laistė augalus, nes aukštai nuolat pučia sausas vėjas, žemė ir oras išdžiūva, o laukiniai paukščiai, bijodami žmonių, skraido pagal debesis ir nesileidžia žemai gerti. Tas atsiskyrėlis buvo šventas žmogus ir matė, kaip kartu su juo lipo į kalną angelas, skaitė jo žingsnius, o po darbo jį valgydino, kaip valgydino aną pranašą Dievo siųsti varnai. [Daugiau...] Labai seniai, kada dar pats Viešpats Dievas vaikščiojo po žemę tarp žmonių, atsitiko Jam vieną kartą kely sutemti, o viešbutis buvo dar toli. Bet čia pat prie kelio stovėjo dveji namai, vieni dideli ir gražūs, antri — maži ir nuskurdę; dideliuose gyveno turtingas žmogus, mažuose — vargdienis. Viešpats Dievas pagalvojo: „Didžturčio neapsunkinsiu, prašysiu nakvynės pas jį.” [Daugiau...] |
|||||
|
© 2012 Pasakos.lt - lietuvių liaudies pasakos internete, pasakos vaikams, senoji animacija, rusiški multikai, animaciniai filmai lietuviškai, animaciniai filmukai vaikams. |
|||||