Senukai ir pupa

Pamiškėj, kur pievos plyti,
Stovi rąstų trobelytė.
Nepraeikite pro šalį
Rasit senį ir senelę.

Jiedu, gindamies nuo bado,
Pupą didelę surado.
Pasodins į puodą ją –
Derlių gerą duos pupa!

Kad pupa tik nesušaltų…
Bet juk jos nerengsi paltu!
Tuoj mintis senukams šovė:
Kiškim puodą į palovį!

Ta pupa išbrinkus šyla,
Daigas štai iš puodo kyla.
Lovos apačią pasiekia…
Senis išsigandęs rėkia:

– Bobulyte, ko tu tyli?
Juk pupa pradūrė skylę!
Išsižiojus senė stovi –
Taip, skylė didžiausia lovoj!

Stiebiasi pro ją pupa…
Ar jai augti negana?
Greit pasiekia ir lubas,
Praduria tuojau ir jas,

O tada – per stogą kiaurai –
Net šuneliui šiaušias gaurai!
Auga dar – lig debesų!
Jau net ir žiūrėt baisu.

Seneliukai išsigandę
Lipt pupa į dangų bando.
Ten stebuklai neregėti.
Žino – nori pažiūrėti.

Rodos, kad jauni jie būtų –
Lipa, ropščiasi abudu.
Žengia pro dangaus vartus.
Įdomu, ir kas čia bus?

Juos dievulis pasitinka.
Klausia: – Ko gi žemėj stinga,
Kad užlipot pas mane
Stebuklingąja pupa?

– Mes, dievuli, atkeliavom…
Apžiūrėsim ūkį tavo.
Ar išvirsi mudviem pietus?
Ar nakvynei bus mums vietos?

– Na, gerai jau, paviešėkit,
Kur tik norit, vaikštinėkit.
Jeigu elgsitės gražiai,
Leisiu pasilikt visai.

Bet jūs turit žodį duot
Niekada man nemeluot.
Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję.

Dievas jiems aprodė dangų.
Tą, kuriam perkūnas trankos,
Ir namus skaisčios saulelės,
Kur kasryt pasaulį kelia.

O kai vakaras atėjo,
Kamaraitėn palydėjo.
– Šiąnakt jūs miegosit šičia,
Bet aš vieno paprašyčiau:

Matote didžiulį puodą?
Atidengti jo neduodu.
Jums jo liesti nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!

Ten šventos duonelės raugas –
Jį kaip savo akį saugau.
– Būki, dieve, tu ramus –
Kaip tu nori, taip ir bus!

Ką dievulis besakys?
Ir išėjo pro duris.
– Tai labanakt, – dar pasakė, –
Pūskit sau ramiai į akį.

Saldžiai miega jau senelis.
Jo pati – užmigt negali.
Šitaip jai tešla parūpo,
Kad visai neteko ūpo.

Purto senį už peties
Vidury tamsios nakties.
– Kas gi tau, bobut mieliausia? –
Per miegus senukas klausia.

– Man, žinok, užmigt neduoda
Tas nelemtas dievo puodas.
Taip parūpo jo tešla,
Negaliu jau, nors tu ką!

– Bet juk pažadėjom mes…
– Dievas nieko nesupras!
Man smalsu, koks tas jo raugas,
Jei dievulis jį taip saugo.

Vos tik dangtį jie nukėlė –
Sudrebėjo kamarėlė!
Raugas verčias per kraštus,
Oj-oj-oj! Ir kas čia bus?

Semia tešlą net sušilę,
O ji – kyla, kyla, kyla!
Triūsė jie pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį:

Kakaryko! Kakaryko!
O bėdos ir nebeliko –
Visas kalnas tos tešlos
Sutekėjo atgalios.

Tuoj ir dievas pasirodė.
Tarė jis senukams žodį:
– Aš matau – neiškentėjot,
Lietėt raugą, nors žadėjot…

– Ką tu, dieve! – jie žegnojas, –
Mes lyg užmušti miegojom!
Nieko nelietėm, tikrai!
Dievas sako: – Na, gerai…

Ir, keistai nusišypsojęs,
Leido dar pabūti rojuj.
Nakčiai stojus, pailsėti
Veda juos į margą klėtį:

– Judu čia miegosit šiąnakt.
Vežimaitį matot seną?
Man jisai labai brangus –
Saugau lyg akių vyzdžius.

Jo jums liesti nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!
Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję.

Ką dievulis besakys?
Ir išėjo pro duris.
– Tai labanakt! Ir linkiu
Jums abiem saldžių sapnų!

Miega jau kietai senelis.
Jo pati užmigt negali –
Vežimaitis taip parūpo,
Kad neteko gero ūpo.

Purto senį už peties
Vidury tamsios nakties.
– Kas gi tau, bobut mieliausia? –
Per miegus senukas klausia.

– Taip, seneli, man smalsu,
Negaliu sumerkt akių!
Senė ragina senuką
Apžiūrėti vežimuką.

– Bet juk pažadėjom mes…
– Dievas nieko nesupras!
Vežimaitin vos įsėdo,
Prišaukė didžiulę bėdą:

Subyrėjo, vos palietus,
Neberanda seniai vietos –
Vos sutaiso šiaip ne taip,
Lūžta vėl, kad jį galai!

Vargo jie pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį.
O tada nustebo baisiai –
Ratai patys susitaisė!

O dievulis jau ir čia:
– Kaip jums sekėsi nakčia?
Vežimaičio liest nebandėt?
Kažkokie jūs išsigandę…

– Ne, nebandėm, – dievas girdi, –
Mes iš miego tik pakirdę.
Nieko nelietėm, tikrai.
Dievas sako: – Na, gerai.

Ir, truputį pagalvojęs,
Leido pasilikti rojuj.
Visą dieną jie ten žvalgės.
Vakare – garuoja valgis,

Daug gardėsių dievas duoda,
Vedasi po to į sodą.
Rojaus sodas – nuostabiausias –
Ko širdis tik geidžia – gausi.

Noksta vaisiai stebuklingi –
Skink ir valgyk, jei netingi.
Jūs ragaukit, ką norėsit.
Tik pažvelkit – netoliese

Obelėlė vargana,
Nes labai labai sena.
Gal jau paskutinį sykį
Subrandint vaisius pavyko.

Saugau juos, kaip savo akį! –
Dievas šitaip jiems pasakė.
Obuolių liest nevalia,
Nes ištiks baisi bėda!

Senučiukai prižadėjo,
Ranką prie širdies pridėję,
Obuoliukų jie nelies,
Ir užmigo ant žolės.

Ji švelni, puri, minkštutė…
Senis miega, o senutė
Purto vargšą už peties
Vidury tamsios nakties.

– Kas gi tau, bobut mieliausia? –
Per miegus senukas klausia.
– Rūpi dievo obuoliai,
O, kad juos kur ir galai!

– Nesikeik, bobut, čia rojus.
Na, ir ką tu sau galvoji?
Juk pasižadėjom mes…
– Dievas nieko nesupras!

Ir, senuk, nebūk tu kvailas –
Negi obuoliuko gaila?
Vos tik jie nuskynė vaisių,
Prišaukė tuoj bėdą baisią:

Aliai vienas obuolys
Ir nukrito. Ką darys?
Puolė raišiot obuolių
Su senuko plaukeliu!

Rauna vargšui nuo galvos,
Riša vaisių prie šakos.
Obuolių nedaug jau liko –
Bet beveik senukas plikas!

Sukabino… Džiaugias seniai.
Obuoliai tik šlumšt! Vėl žemėj!
Vargo taip pernakt sukaitę,
Kol išgirdo giedant gaidį.

Kakaryko! Kakaryko!
Ir stebuklas atsitiko:
Obuoliai – kas pagalvos –
Vėl sau kybo ant šakos!

Tuoj ir dievas pasirodė.
Tarė jis senukams žodį:
– Lietėt obuolius, matau,
Ir mane supykdėt jau.

– Ką tu, dieve, – jie žegnojas, –
Mes lyg užmušti miegojom!
Nieko nelietėm, tikrai.
Dievas sako: – Negerai,

Kad meluojat išsijuosę.
Likti jums danguj neduosiu.
– Bet, dievuli, tai tiesa…
– Nupešta galva visa!

Senis plikas, be plaukų –
Lauk iš dangiškų namų!
Čia melagiams ne vieta.
Ropškitės namo pupa!

Nes supykęs aš galiu
Ją nustumti piršteliu!
Susigėdę ir nuliūdę
Gavo seniai žemėn spūdint.

Nusileido jie pupa,
Atsigrįžo – nebėra!
Trobelytėje susėdę,
Jie apmąsto savo gėdą.

Baisiai seniams nesmagu,
Kad išvarė juos abu…
Seneliukas pypkę papsi,
O bobutė – koja trepsi:

– Tu kalčiausias čia, seneli,
Nes vedei mane iš kelio!
– Oi, mieliausia bobulyt,
Leisk ramiai nors parūkyt…

4 komentarai - Senukai ir pupa

Palikite komentarą

  

  

Galite naudoti šiuos HTML kodus

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>