Saulė, mėnulis ir žemė

Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis. Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo. Kartą jie susipyko. Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę. Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą. Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį; jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Nuo to laiko saulė šviečia tik dieną, o mėnulis ir žvaigždės – tik naktį.

Nukalta saulė

Senais laikais gyveno žmogus kalvis. Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis. Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę. Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus. Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.
Ir iki šios dienos ji ten tebestovi.

Kaip atsirado žemė

Nebuvo nieko, tik vanduo. Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė. Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur. Tada ir sako dievas velniui:
– Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių. [Daugiau...]

Laumės pyragai

Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais. Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu. Jiedu ėję per apsėtus laukus. Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius. Laumė vis sakanti: „Gal.” Tada klausias: [Daugiau...]

Laumės ir kūdikis

Laumės ir gera, ir bloga darydavo. Kitąsyk neturtinga boba grėbė šieną ir vaiką turėjo pasikabinusi į lazdyną. Vakare ir užmiršo. Parėjo, išsivirė vakarienę, bėga to vaiko veizėti. Kad tą vaiką laumės aprėdžiusios, šilkais apdėjusios, visokiais valgiais! Ir bedainuojančios: [Daugiau...]

Deivės verpėjos

Viena boba turėjo verpti labai daug linų. Ji verpė verpė, nusibodo beverpiant, ir vis dar daug yra. Išgirdo vaikščiojant palangiais deives ir sako:
— Eikit, deivelės, pas mane linų verpt! [Daugiau...]

Muzikantas velnių puotoje

Senovėj, kai dar velniai matomi pasauly valkiojosi, vienas muzikantas ėjo pritemus namo. O buvo tamsi naktis. Jis beeidamas paklydo ir nebežino, kur eiti. Suklydęs ne per toli paėjo, sutiko karietą su ponu važiuojant. Sako tas ponas:
— Nuo čia netoli yra mano dvaras, šį vakarą pas mane bus didelė puota, o neturiu muzikanto. Ar negalėtum mums pagrot? [Daugiau...]

Velnių vestuvės

Ėjo žmogus iš miesto, iš turgaus. O kitas miestan eina ir sako:
— Palauk, čia tuoj važiuos vestuvės, mes juos užtūrėsim, eglę nupjausim — tai mums degtinės duos. Pagersim, ir bus gerai. [Daugiau...]

Lygumų akmuo

Tai įvyko labai seniai, kai žmonės dar tikėjo, kad Žemę ant nugarų laiko keturi drambliai, kai vaidilutės kūrendavo ugnį, o Žemė buvo lygi lygi – nei kalnelio, nei įlomėlės, o aplinkui galėjai matyti akimis neaprėpiamus tolius…Ir pragare velnių tada buvo žymiai daugiau. Kartą, vaikštinėdami po Žemę, velniai aptiko labai didelį akmenį. Pragare jie apie tai papasakojo savo vadui Velniui Karaliui. Jis įsakė pristatyti tą akmenį į Pragaro didžiąją menę, o šį darbą pavedė atlikti stipriausiam Velniui Milžinui. [Daugiau...]

Išgelbėtas ūkininkas

Tvarte, po loviu, žaltys buvo susidėjęs kiaušinius. Ūkininkas su bernioku vežė mėšlą. Berniokas atrado žalčio kiaušinius ir sudaužė juos. Žaltys matė, kad berniokas sudaužė. [Daugiau...]

Puslapis 1 iš 41234