|
|
Prakalbos vietoje
0 jaunosios dienos mano! Kaip melsvam ore gervės nykstat jūs, tiktai ką pasirodžiusios… Žiūriu į jus pralėkusias, kaip į sapną gražų, ir matau tik, kad jau artinas ruduo gyvenimo mano.
0 Ramūta! Kodėl nepažinau tavęs, dar mažutis, nekaltas būdamas! Tada tokios gražios, laimingos buvo dienos. Būtume, už rankų susitvėrę, Šventosios pakrančiais vaikščioję, lakštingalos giesmių klausę. Būčiau tave po miškus ir krūmus išvedžiojęs, paukščių lizdus parodęs, išsirpusių uogų parinkęs. Bet tu buvai toli nuo manęs, toli, ir aš net nežinojau, kad tu gyveni pasaulyje…
[Daugiau...]
Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai, taukšėdami int akmenis savo batais: kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis – atilsio diena.
[Daugiau...]
Parvažiavęs vasarai savo tėviškėn, išėjau vieną šventadienį su broliu laukan javų aplankytų. Gražu buvo neapsakomai. Danguje nei mažiausio balto debesėlio. Tik tik pūtė vėjelis, bet toks lengvas ir malonus, kad rodėsi, jog tat yra apsnūdusios prigimties kvėpavimas, nuo kurio pats oras drebėjo, tviskėjo. Romiai stovėjo apsvaigęs miškas: nei ošimo, nei paukščių giedojimo. 0 aplink jį marguliavo javais apsėti laukai: čionai pabalę rugiai stovėjo, palenkę sunkias savo varpas, tenai toliau žaliavo vasarojus, žydėjo grikiai. Ore nei vieno balso, nei vieno šauksmo. Tik toli, Šventosios pakraščiuose, rėkavo žąsys, raudojo piemenų rageliai. Buvo taip romu, tokia giedra, kad rodėsi – pati saulė žeme ridinėjo.
[Daugiau...]
Vieną vasarą gavau pas tokį dvarponį, ne per toli Šimonių miestelio, mokinti vaikus. Darbas buvo nesunkus, užlaikymas geras, užmokesnis taipgi nemažas, – nėra stebėtina, kad, ištrūkęs iš miesto ir pakliuvęs pas dvarponį, pasijutau kaip rojuje. Žinoma, ir universitetiškame mieste nebloga būtų gyventi, jei tokiems plikiams, kaip aš, neprisieitų tankiai slankioti su tuščiu pilvu ir kiaurais batais. Dėl to lai skaitytojas nepaturi už bloga, jei, atiduodamas sekančią donę miestui, kaip šaltiniui peno dėl proto, aš prijaučiu ir sodžių laukams, kaip išduodantiems atsakantį peną dėl kūno. Kitas gali man pasakyti, kad ne visi juk sodžiuose taip gerai gyvena, bet lai toks neužmiršta, kad žmogus, pasijutęs laimingas, pradeda ir kitus laimingais laikyti arba žmonių vargo nebemato. Dėl to ir aš galėjau vienpusiškai manyti, nes iš tiesų jaučiausi labai gerai. Darbavausi, galima sakyti, mažai, pažįstamų apylinkėje suvisai neturėjau, – ir visą savo liuosą laiką praleisdavau niekams: daugiausia vaikščiodavau po laukus ir nuskurdusias girias, nes gerų girių Lietuvoje mažai bėra, vaikščiodavau be jokio siekio, vien tiktai dėl to, kad praleisčiau laiką, nes vasarą galvos darbas ir skaitymas geruoju neina. Tiesa, išsinešdavau su savim knygą ir, atsigulęs kur norint pavėny prie kelio, stengdavaus skaityti, bet veltui: knyga iškrisdavo iš rankų, ir, gulėdamas aukštielninkas, vėpsojau be jokio siekio į mėlyną dangų ir lekiančius baltus debesėlius, rūpinausi užmatyti giedantį padebesy vieversėlį arba tyrinėjau lekiojančius po pievą drugius, vapsvas ir kitus vabalėlius. Pro mane keliu praeidavo mergina su grėbliu, vaikinas su dalgiu, berniukas su šieno vežimu pravažiuodavo – visi keistai į mane žiūrėjo ir turbūt galvojo: „Štai kam lengva šienpjūtė! Kas tokiam kenkia: guli sau kaip koks gubematorius”. Ir aš rūpinausi atidengti knygą, būk tai skaitymui, kad parodyčiau, jog ir aš savo darbu užsiėmęs: permanęs gi jų paslėptą mintį, stengiausi atsigulti kur norint toliau nuo jų akių, kad nepykdinčiau darbininkų širdies. Nors kuo aš buvau kaltas, kad mano liuosas laikas rubežiavo su karščiausia ūkininkų darbymete? Matant dainuojančias pievose merginas ir pjaunančius šieną vyrus, man darėsi ilgu, nes jaučiausi vientuliu: negalėdamas sykiu su jais dirbti ir jausdamas, kad esu jiems suvisai nereikalingas, užvydėjau jų, kaip man rodėsi, linksmam triūsui. Ir, norėdamas nusikratyti nuo savęs nuobodumą, vaikščiojau ištisas valandas po miškus ir laukus, keliais ir keleliais, visur mačiau darbingus gyvulius ir žmones, besinaudojančius dosningos gamtos vaisiais, – ir mano širdis traukė atgal į miestą, kur manęs vėl laukė tuščias pilvas ir kiauri batai…
[Daugiau...]
Vieną rudenio dieną sėdėjau savo kambarėly ir žiūrėjau pro langelį oran, kur dangus, apniukęs ir surūgęs, sunkės mažais vandenio lašeliais ir vilgė drėgną, jau šalstančią žemę. Buvo sunku ir neapsakomai liūdna. Regėjos, niekados tasai dangus nebeprasiblaivys, nebenusišvies saulės spinduliais, – amžinai bus toksai nelaimingas, taip sunkiai užsimąstęs; regėjos, niekados nebeišvysiu laimės ir linksmų veidų, tik amžinai girdėsiu, kaip smulkutis lietus čežena ir nuobodžiai vėjas ūžia. Jaučiaus tokiuo apleistu ir tokiuo nesveiku, kad jeigu sumanęs, regėjos, gyvas būčiau žemės lindęs. Net gražūs kapai, kurie tuojau už mano langelio tęsės ir kurie visados skausmus ir pajautas tildė, neberamino širdies; jų laibi tiesūs kryžiai stovėjo kažin kokie rūstūs ir tartum verkė žmogaus ir jo gyvenimo, – verkė tų, kurie jau žemėse gulėjo ir kurie guls dar be skaičiaus… Int juos žiūrint, taip sopėjo širdį, taip buvo gaila kažin ko tolimo ir nežinomo, kad ėmė neapsakomas noras bėgti iš čenai išsvajoton nesančion šalin, kur vargų nėra, kur tik viena laimė žydi. Bet seni kapų kryžiai rūsčiai žiūrėjo int mane ir tartum sakė: “Neišbėgsi; niekai tavo meilė ir širdies troškimai, niekai tavo draugai, kurių nerandi ir kurie tavęs neieško, – greitai būsi jiems nebereikalingas… Ateis laikas, ir, visa palikęs, gulsi šiton šalton žemelėn, ažumirštas ir apleistas: tik mes vieni ilgus metus sergėsime tavo kapą…”
[Daugiau...]
Jaunas dar tada tebebuvau, nevedęs ir stipras, – kito tokio visam sodžiuje nebuvo. Nieko nebijojau: visi manęs lenkės. Jeigu kas ko neįveikdavo ar darbe, ar susirėmimuose, visados sakydavo: reikia Jokūbas pakviesti, be jo niekai. Ateidavau, didžiausius sienojus į ratus įkeldavau, kelmus iš žemės išraudavau, vienu rankos mostelėjimu muštynes sutūrėdavau. Dabar ir pusės manęs nebeliko… O kaip mėgdavau pasilinksminimus! Apylenkėje nė vienos vestuvės ar vakaruškos be manęs neapseidavo: visur būdavau, visur manęs vieno buvo pilna, ir visiems patikau. Bet nė vieno nenuskriausdavau, nesuduodavau. Buvau pas tėvus vienatūriu, visa savo rankose turėjau, – ir ūkis gerai man klojos… Tėvai jau seniai vis liepė man vesties, bet aš ir pats nelabai dar to norėjau, ir merginos nebuvau sau apsirinkęs. Sakiau, paspėsiu, – ir taip nenuobodu ant svieto gyventi. Bet per vienus atlaidus pamačiau bažnyčioj merginą… Negalėjau akių nuo jos atitraukti: taip staiga ji mano širdį traukte pritraukė.
[Daugiau...]
Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukus ir veidą tartum senai manęs pasilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmai luputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba… Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajan sodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemės bučiuotų. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn.
[Daugiau...]
Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai užsimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.
[Daugiau...]
Jau artinos vakaras, kaip iš ažu kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo greitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu. Priėjęs int kryžių sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso: malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir int savo širdį priglausti. E saulė jau leidos ir, išlindusi iš po debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą, dar drėgną pavaserio žemę… – Dieve, nejaugi tai ne sapnas? nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? – šnibždėjo jo lūpos, virpėjo širdis.
[Daugiau...]
Ūžia ir staugia Švico kalnuose. Tarsi visos pragaro dvasios išlindo iš urvų, suskrido tarp šitų kalnų ir dabar kaukia, švilpia ir juokias. Kaip padūkusios, nardo jos po ežerą, iš pačio dugno versdamos aukštyn vandens bangas; laksto viršūnėmis ir kloniais, trankydamos uolas, lankstydamos medžius. Galingas viesulas neša ir svaido aplinkui iš praplyšusių debesų sniegą… Dangus su žeme susimaišė…
[Daugiau...]
|
|
(Be įvertinimo)
Loading ...
Gairės: 
Kategorija: 
Peržiūrėta: 507 | 
Naujausi komentarai