Pasakoje „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, dvi krištolinės statulėlės įsimyli viena kitą ir pabėga kaminu, bet pasiilgusios savo veidrodžio staliuko, greitai grįžta atgal.
|
|||||
|
Pasakoje „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, dvi krištolinės statulėlės įsimyli viena kitą ir pabėga kaminu, bet pasiilgusios savo veidrodžio staliuko, greitai grįžta atgal. Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės. [Daugiau...] Kartą iš pinigų kalyklos išriedėjo blizgantis sidabrinis šilingas. Iš džiaugsmo, kad toks gražus, pašoko aukštyn, suskambėjo ir sušuko: Buvo ankštyje penki žirniai. Jie buvo žali, ankštis taip pat žalia, todėl manė, kad visas pasaulis irgi žalias; tai buvo, žinoma, visai teisinga. Augo ankštis, augo ir žirniai. Visi jie laikėsi išsirikiavę į vieną eilę — toks jau buvo jų būdas! Iš lauko pusės ankštį švietė ir šildė saulė, o lietus prausė ją. Viduj buvo šilta ir jauku, dieną šviesu, o naktį tamsu — taip kaip ir turi būti. Žirniai augo ir augdami vis daugiau galvojo— juk reikia ką nors veikti! [Daugiau...] Buvo kartą dvidešimt penki cino kareivėliai. Jie gimė iš vieno cino šaukšto, vadinas, jie buvo tikri broliai. Jų mundurai buvo mėlyni ir raudoni, ant pečių turėjo užsidėję šautuvus, galvas laikė iškėlę. “Cino kareiviai!” — buvo pirmi žodžiai, pasiekę jų ausis, kai atsidarė dėžutė, kur jie gulėjo. Tai suriko mažas berniukas ir suplojo delnais. Kareivius jis buvo gavęs savo vardo dienoj ir tuojau sustatė juos ant stalo. Cino kareiviai buvo panašūs į viens kitą kaip du vandens lašai, ir tik vienas skyrėsi nuo kitų: tas teturėjo vieną koją. Jis buvo liejamas paskutinis, ir jam nepriteko cino. Tačiau jis su viena koja stovėjo taip pat tvirtai kaip kiti su dviem. Ir reikia pasakyti, kad tas su viena koja labiausiai išgarsėjo. [Daugiau...] — Baisus atsitikimas! — pasakė višta, gyvenusi ne tenai, kur tas atsitiko, o visai kitame miesto pakraštyje. — Baisus atsitikimas vištininke! Dabar aš nedrįstu nakvoti viena! Gerai, kad ant laktų mūsų daug! [Daugiau...] Tu, žinoma, esi matęs didinamąjį stiklą — tokį apskritą stiklelį, kaip yra akiniuose, kuris kiekvieną daiktą, į kurį pro jį pažiūri, daro šimtą kartų didesnį. Turėdamas jį prieš akis ir žiūrėdamas pro jį į vandens lašą, paimtą kur iš balos, pamatytum tūkstančius nuostabių gyvulėlių, kurių be didinamojo stiklo niekuomet nepastebėtum vandenyje. Tie Kartą prie didelio veidrodžio ant staliuko stovėjo piemenėlė ir kaminkrėtys. Piemenėlė buvo labai daili: jos skrybėlaitė ir kurpelės buvo paauksuotos, prie krūtinės turėjo prisisegusi raudoną rožę, rankoj laikė ilgą lazdą. Kaminkrėtys irgi buvo gražus, nors visas juodas kaip anglis, tik veidas baltas. Jie abudu buvo. iš trapaus porceliano, stovėjo arti. viens kito, gerai išsipažinai ir susižadėjo. [Daugiau...] Buvo kartą kaime sena sodyba, o toje sodyboje gyveno senas bajoras. Jis turėjo du išmintingus sūnus — tokius išmintingus, jog vis tiek jiems išminties būtų užtekę, nors jie perpus būtų buvę kvailesni. Abu rengėsi pirštis karaliaus dukteriai, ir čia nebuvo ko stebėtis, nes visiems buvo paskelbta, kad ji tekės už to, kur pasirodys visų išmintingiausias. [Daugiau...] Gyveno kartą toks neturtingas kunigaikštis. Jo kunigaikštystė buvo labai maža, bet vis dėlto galėjo išmaitinti jam pačią, ir jis sugalvojo vesti. Buvo tikrai nepaprastas daiktas, kad jis išdrįso paklausti imperatoriaus dukters: „Ar eisi už manęs?” Jis turėjo garbingą vardą ir žinojo, kad šimtai karalių dukterų būtų mielai sutikę tekėti už jo. O ką jam atsakė ta imperatoriaus duktė? Paklausykim, kaip ten buvo. [Daugiau...] |
|||||
|
© 2012 Pasakos.lt - lietuvių liaudies pasakos internete, pasakos vaikams, senoji animacija, rusiški multikai, animaciniai filmai lietuviškai, animaciniai filmukai vaikams. |
|||||
Naujausi komentarai