|
|
Sako žmonės, o laimingasis karaliau, jog kadaise suvasnojo vandens paukštė sparnais ir pakilo į padanges, ir nusileido iš aukštybių tiesiai ant uolos, kyšančios vidury vandens, o vanduo tekėjo labai srauniai. Ir kai paukštė nutūpė ant uolos, atplukdė vanduo žmogaus palaikus ir bloškė juos į uolą, ir išplaukė paviršiun išpurtęs lavonas. Purptelėjo paukštė žemyn ir įdėmiai įsižiūrėjo, ir išvydo, jog tai Adomo sūnaus kūnas, ir pamatė, kad jis sukapotas kardu ir subadytas ietimi. Ir tarė sau tuomet vandens paukštė: „To žmogaus, matyt, iš tiesų būta nedoro, todėl ir susitelkė krūvon prieš jį, kad nusikratytų tiek juo pačiu, tiek jo nedorybėmis”. Ir taip žiopsodama į palaikus, ūmai pastebėjo vandens paukštė atskrendant iš visų pusių peslius ir jūrinius erelius ir sukant ratus aplink lavoną. [Daugiau...]
Tūkstantis ir viena naktis – viduramžių arabų pasakų rinkinys, kurio šaltinis – IX a. persų pirklio „Tūkstantis pasakų“ vertimas. Pasakų rinkinys turėjo įtakos daugelio Azijos ir Europos tautų tautosakai bei literatūrai.
[Daugiau...]
Kitados, žiloje senovėje, praeitin nugrimzdusiais laikais, gyveno Sirijos Damaske toksai valdovas, kalifas, o vardu jis buvo Abdas al-Malikas, Mervano sūnus. Sėdėjo jis vieną dieną, apsuptas savo karalystės didžiūnų, tarp karalių ir sultonų. Ir kalbėjo susirinkusieji apie anksčiau gyvenusias tautas, ir sekė padavimus apie mūsų viešpatį Suleimaną, Daūdo sūnų — amžiną jiems atilsį,— ir porino apie visa tai, ką malonėjo jam duoti aukštybių Alachas: galybę ir valią žmonėms ir džinams, ir paukščiams, ir laukiniams žvėrims, ir kitiems padarams. Ir tarė kalifas:
[Daugiau...]
Gyveno pas vieną žmogų pelė ir žebenkštis. O tas žmogus buvo vargšas. Kartą pasiligojo to žmogaus draugas, o kad gydytojas liepė jam vaduotis nuo ligos lukštentais sezamais, davė anam saiką sezamų ir paprašė išlukštenti. Tasai vargšas nunešė sezamus pačiai ir liepė jai padaryti, ko prašyta, o ši išlukšteno grūdus ir supylė juos į krūvą. [Daugiau...]
Tais pat laikais gyveno žvirblis, kuris kas dieną svečiuodavosi pas vieną paukščių karalių. Ir užsibūdavo pas jį labai ilgai — atskrisdavo pirmutinis, o išskrisdavo paskutinis. [Daugiau...]
Girdėjau, o laimingasis karaliau, jog Aleksandrijos mieste gyveno kitados du žmonės, ir vienas buvo dažytojas, vardu Abu Kiras, o kitas — barzdaskutys, vardu Abu Siras. Prekyvietėje juodu buvo kaimynai: dažykla stovėjo kaip tik priešais kirpyklą. [Daugiau...]
Gyveno kartą Kaire, Alacho globojamame mieste, toksai kurpius, lopantis senas kurpes. Vardu jis buvo Marufas ir turėjo pačią, vardu Fatima, visų šaukiamą Ragana, nes ji garsėjo bjauriu būdu, irzlumu, amžinai kėlė vaidus ir niekada nesutarė su gėda ir sąžine. Vyrą ji laikė po padu, kas dieną koneveikė ir plūdo tūkstantį kartų, o jis bijojo pačios niekšybės ir pykčio, nes buvo protingas žmogus ir užvis labiausiai saugojo gerą vardą. [Daugiau...]
|
|