Pasakos.lt

Nors jaučiaus nekaip, bet atsikėlęs apsitaisiau ir išėjau miestan pažiūrėtų, koks oras. Buvo šaltas, apniukęs rytas, ir ant viso miesto gulėjo toks storas rūkas, kad už kelių žingsnių nebuvo žmogaus matyti. Tik slinko pro šalį žmonių šašėliai, taukšėdami int akmenis savo batais: kažin kur toli skambėjo vežėjo varpelis; aplinkui gi taip tylu, kaip per mišias. Buvo šventadienis – atilsio diena.
[Daugiau...]

Neseniai mirė Raulas Murka… Bet skaitytojas gali paklausti, kas jis toks per vienas: ar ponas, ar kunigas, kad apie jį rašo? – Ne! Raulas buvo ne ponas ir ne kunigas, bet pavargėlis – ubagas. Pagal gimimą jis buvo, kaip žmonės kalba, devyntėvis vaikas ir, kaip toks, tik ką išvydęs saulės spindulius, jau buvo persekiojamas ir nelaimingas: kada atvežė Rauliuką į bažnyčią pakrikštyti, jaunas, neseniai atvažiavęs kunigėlis taip supyko, kad maž nepraginė kūmų už atvežimą krikštyti mergos vaiką. Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi. 0 vaikinas buvo kuo geriausias: tykus, meilus ir protingas. Augo jis niekieno nemylimas, mylėjo kūdikį tiktai jo jauna visų nekenčiama ir nelaiminga motina. Bet ji neilgai gyveno: persekiojama ir neužkenčiama tėvų ir brolių, išjuokiama pažįstamų, ji, būdama silpno kūno ir dvasios, nuo ašarų ir nelaimės pradėjo džiūti ir pasimirė, kada jos mažas Rauliukas nebuvo suėjęs nė aštuoneto metų. Tėvo savo Raulas suvisai nežinojo ir niekados nematė. Kaimiečiai pasakojo vienas kitam, kad Raulo tėvas – tai jaunas kamendorius, kurs prieš patį gimimą Raulo tapo iškeltas į Kuršą, bet pasakojo apie tai slapčia, lyg ko bijodami, – ir ta šneka nebuvo žinoma Raului iki išaugus. Kitas kaimietis supykęs pavadindavo Raulą kunigo vaiku, bet jis nesuprasdavo reiškimo tų žodžių. [Daugiau...]

Jiedu abu ilgus metus gyveno toli nuo vienas kito; jiedu nei vienas ilgus metus nežinojo apie kitas kitą, kad abu kartu gyvena ant svieto. Ant galo jiedu susitiko: jis jaunas ir da drąsiai žiūrintis ateitin, bet jau nemaža patyręs jaunų dienų bangose ir gera, ir pikta; ji jaunutė, nekalta mergaitė ir tokia maloni, kaip rūtų daržely žydinti balta lelija. Abudu nustebo, vienas kitą pamatę; abejų vienu akies mirksniu sudrebėjo širdys krūtinėse; jiemdviem rodėsi, kad jie seniai pasižįsta, kad jie jau yra vienas kitą matę. „Ar ne ši mano sapnų gaivintoja? ar ne šis mano širdies laukiamasis?“ – mąstė abudu, vienas kitą išvydę. Ir jiedu padavė vienas antram ranką. Kada jis priglaudė jos galvą int savo krūtinę, o ji, apkabinusi savo baltom rankom jo kaklą, pirmą kartą jį bučiavo, – jiedu pasidarė vienas antram tokie brangūs ir artimi, kaip niekas daugiau pasaulėje. Jiedu buvo laimingi. – Nors mudu nieko neturiva, nors jokių turtų nesava susidėję, – kalbėjo jiedu tarpu savęs, – vienok eikiva kartu gyvenimo da nepramintais takais, sėkiva, ką turiva, dirbkiva, ką galiva, ir tikėkivos vaisių, kuriais galėtuva džiaugties ir nusiraminti; remkiva vienas antrą, būkiva santaikoje, o meilė palaimįs mūsų gyvenimą, palengvįs jo vargų naštą. [Daugiau...]

– Tu, Jonai, palauk manęs, – tarė man Kazys Petroniokas, – aš turiu užeiti dar pas kunigą Giedriką.

– 0 ko tau ten? – užklausiau jo.

– Tai taip… noriu jam „Anykščių šilelį” užnešti.

– Gerai, palauksiu, – atsakiau aš, – tiktai, žiūrėk, neužtruk ir …klebono nesusitik!

– Gerai, gerai, – atsakė juokdamasis Kazys ir nuėjo į kleboniją.
[Daugiau...]

I. Senutė Baltruvienė

Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Baltu nuometu apsirišusi, kailiniais apsivilkusi, greitai eina ji rudenio dieną gatve, susikūprinusi, savo lazdele pasirimsčiuodama.
[Daugiau...]